Imperinis palikimas. Ką su juo daryti?

Banga, kurią galima pavadinti „atiduokite mūsų turtus“ – vis stipresnė. Kalbama apie meno kūrinius, kuriuos galima apžiūrėti Vakarų Europos valstybių didžiuosiuose muziejuose ir kurie kažkada buvo išvežti iš tų valstybių valdomų kolonijų. „Menas turi grįžti į tėvynę, ten, iš kur buvo pagrobtas ir išvežtas“, – sako buvusių kolonijų atstovai. „Menas turi pasilikti ten, kur jis yra“, – mano muziejų atstovai, bet spaudai sako: „Klausimas – sudėtingas ir jautrus, reikia apsvarstyti ir ištirti.“

Quotes

Nuo Egipto iki...

Meno kūrinai buvo grobiami nuo to laiko, kai juos buvo įmanoma pagrobti. Juk nepagrobsi pirmykščio žmogaus piešinio, nupiešto ant urvo sienos. Bet jei pirmykštis žmogus išdrožia savo skulptūrą ir ją pastato prie įėjimo į urvą, ją gali pagrobti ir išsinešti. Pradžioje niekas tokių skulptūrų vien tik dėl jų meninės vertės nevogė. Vertę grobikams labiau turėjo ne menas, o medžiaga, iš kurios skulptūra padaryta. Išdrošite iš medžio – niekas neims. Nuliesite iš aukso, įdėsite deimantines akis, tai pirmą naktį išlups akis, o antrą išsineš viską, kas liko.
Istorikai sako, kad jau egiptiečiai sėkmingai grobė meno kūrinius Azijoje, patys labai akylai saugodami savo faraonų kapus.
Asirijoje, senoviniame regione Tigro ir Eufrato aukštupyje, dar žinomame kaip Šiaurės Mesopotamija, buvo toks karalius Ašurbanipalas, kuris valdė 669–627 m. pr. m. e. ir yra laikomas garsiausiu Asirijos karaliumi. Kadangi Ašurbanipalas neturėjo tapti sosto paveldėtoju, buvo mokomas įvairių dalykų, taip pat ir rašto ir... tapo vieninteliu raštingu Asirijos karaliumi. Taigi buvo gana protingas vyras. Jis Asiriją valdė 43 metus, iš kurių 27 užsiiminėjo karinėmis misijomis ir jų metu grobė įvairius turtus.
Romėnai irgi buvo meno gerbėjai. Kaip rašo 46–120 m. gyvenęs graikų rašytojas, istorikas, eseistas ir filosofas Plutarchas, II amžiuje prieš mūsų erą romėnai iš nugalėtos Graikijos išsivežė 500 vežimų su brangenybėmis, indais, skulptūromis ir įvairiais meno kūriniais.
Apie vėliau vykusius kryžiaus žygius net neverta kalbėti – kaip tik žygis, taip kažką atveža. O tai, kas įvyko 1527 m. gegužės 6 dieną Romoje, vadinama „Sacco di Roma“ (Romos plėšimas): nekontroliuojami Šv. Romos imperijos imperatoriaus, taip pat Ispanijos karaliaus Karolio V, kariai, prie kurių prisijungė nemažai plėšikų iš visos Italijos, pradėjo plėšti „amžinąjį miestą“. Tokio plėšimo Roma nematė nuo tų laikų, kai ją puldinėjo barbarai.
Jei persikeltume į vėlesnius laikus, sutiktume Napoleoną, kuris įvairias kultūrines gėrybes į Prancūziją gabeno iš Ispanijos, Italijos, Vokietijos, Egipto, Rusijos. O dar vėliau susitiktume su Hitleriu ir Stalinu. Pirmasis viską vežė į vieną pusę, antrasis, kiek vėliau, į kitą.
Bet Europos gyvenime buvo net tik tarpusavio karai, bet ir tolimų teritorijų užkariavimai, kas vadinama kolonizacija. Dabar kolonijų nebėra – 1775 m. Amerikoje prasidėjęs dekolonizacijos procesas didžiausią pagreitį įgavo po Antrojo pasaulinio karo ir buvusios kolonijos tapo nepriklausomomis valstybėmis. Šiais laikais terminas „dekolonizacija“ daugiau baimės įvaro ne valstybių, o Vakarų Europos muziejų vadovams. Jiems tenka spręsti klausimą: atiduoti ar neatiduoti? Ir ši problema ne tokia paprasta. Anksčiau apie tai niekas garsiai nekalbėjo ir nekvaršino sau galvos.  


Macrono žingsnis

2017 m. rugpjūtį Prancūzijos prezidentas (Prancūzijos vadovu jis tapo tų pačių metų gegužę) Emmanuelis Macronas po vizito Burkina Fase, kuris nuo XX a. pradžios iki 1960 m. buvo Prancūzijos kolonija, pareiškė, kad sieks, jog per penkerius metus būtų sukurtos sąlygos, įgalinančios visas kultūrines vertybes, kurios kolonijinio laikotarpio metu pateko į Prancūziją, sugrąžinti atgal į Afriką. Iš pradžių buvo sukurta komisija, kuri turėjo pateikti ataskaitą šiuo klausimu, o po metų pasirodė dokumentas, kurį ruošė 150 įvairių sričių specialistų. Dokumente pateiktos išvados buvo vienareikšmiškos ir radikalios: kolonijiniu laikotarpiu nelegaliai į Prancūziją atvežti (suprask: pavogti, pagrobti, nelegaliai įsigyti) meno kūriniai turi būti sugrąžinti, o kūrinių įsigijimo legalumą turi įrodyti muziejus, kurio ekspozicijoje tie kūriniai yra. Buvo nurodyta, kad išsamią tokių kūrinių inventorizaciją reikia atlikti iki 2022 m. ir po to iš karto pradėti juos grąžinti. Skaičiuojama, kad Prancūzijoje tai būtų apie 90 tūkst. meno kūrinių ir archeologinių radinių, į šalį atkeliavusių iš įvairių Afrikos šalių (daugiausiai iš Užsachario Afrikos). Iš jų 70 tūkst. yra tik prieš12 metų atidarytame Paryžiaus muziejuje „Musée du quai Branly“. Be abejo, Afrikos šalių kultūros ministrai, muziejų direktoriai ir kiti pareigūnai sureagavo labai džiugiai. Maždaug: būtų gerai, kad kiek paėmė, tiek ir grąžintų.
Nesunku nuspėti, kad grynai prancūziška iniciatyva labai greitai atsiliepė ir kitoms Europos šalims. Skaičiuojama, kad 85–90 proc. Afrikos meno kūrinių ir archeologinių vertybių yra už kontinento ribų, o prancūzai juk nebuvo vieninteliai Afrikos kolonizatoriai.


Quotes
Quotes

Paryžiaus muziejaus „Musée du quai Branly“ kolekcijos

Ramiųjų belgų nuotykiai

Taigi iš Prancūzijos persikelkime į Belgiją ir šiek tiek nukrypkime nuo pagrindinės temos. 1958 m. Briuselyje išdygo „Atomiumas“ – didelė, 102 m aukščio metalinė konstrukcija, vaizduojanti net 165 milijardus kartų padidintą geležies molekulę. 1958 m. pasaulinei „Expo“ parodai pastatytas statinys neabejotinai tapo ne tik Briuselio, bet ir visos Belgijos simboliu. Jis buvo pagrindinis „Expo“ parodos paviljonas ir simbolizavo visų tautų demokratinę valią taikai palaikyti, optimistinę viziją, kaip naujos ateities technologijos sukurs žmonijai geresnį gyvenimą. Kurgi ne, juk tais 1958 m. „Atomiumo“ papėdėje Belgija pakartojo 1897 m. įvykius – buvo eksponuojami Belgijos Kongo (dabar Kongo Demokratinės Respublika) gyventojai, parodoje įkuriant stovyklą, kuri atrodė kaip Afrikos kaimas. Ši Belgijos ekspozicija dabar vertinama kaip „paskutinis žmonių zoologijos sodas planetoje“.
Teisiškai, 1958 m. Belgija vis dar valdė Belgijos Kongą, kurio teritorija buvo 76 kartus didesnė už Belgiją. Nors kolonializmo era ėjo į pabaigą, Kongas buvo Belgijos pasididžiavimas. Dėl iškasenų gausos Belgijos Kongas buvo ne tik ekonomiškai naudingas – nedidelė Belgija su tokia kolonija įsispraudė tarp didžiųjų kolonistų D. Britanijos ir Prancūzijos. 1958 m. „Expo“ parodą Belgijos politikai vertino kaip šansą, leidžiantį pademonstruoti ypatingą Kongo ir Belgijos ryšį. Taigi „Atomiumo“ papėdėje, aštuonių hektarų teritorijoje ir septyniuose paviljonuose, buvo įkurta „Kongorama“, pasakojanti apie Kongo kalnakasybą, meną, žemės ūkį ir transportą. Trijuose hektaruose buvo įkurtas tropinis Kongo kaimas su bambukinėmis trobelėmis, bambukinėmis tvoromis ir gyvais kongiečiais vyrais, moterimis ir vaikais, kurie, apsirengę tradiciniais drabužiais, „Expo“ parodos darbo laiku dirbo eksponatais. Senais laikais žmonių zoologijos sodai nebuvo retenybė Europoje. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje jie reguliariai buvo įkurdinami Paryžiuje, Londone, Osle, Hamburge, o 1906 m. vienas kongietis buvo apgyvendintas Niujorko zoologijos sode. Pirmąjį žmonių zoologijos sodą Briuselis išvydo 1897 m., kai Belgijos karalius Leopoldas II į sostinę atvežė 267 kongiečius, kuriuos apgyvendino tvora aptvertoje teritorijoje, 8 km nuo Briuselio esančiame Tervurene, kuriame 1897 m. pasaulinei „Expo“ parodai buvo pastatytas Kongo muziejus, kuris dabar vadinasi Karališkasis Centrinės Afrikos muziejus ir kuris po 1910 m. rekonstrukcijos tapo panašus į karališkuosius rūmus. Aplinka Leopoldo II žmonių zoologijos sode buvo paruošta taip, kad būtų panaši į natūralią Kongo gyvenvietę. Kongiečiai joje turėjo dirbti tuos kasdienius darbus, kuriuos dirba savo šalyje.
Tuo metu Belgijoje gyveno 4 mln. gyventojų, bet į žmonių zoologijos sode eksponuojamus kongiečius atėjo pasižiūrėti 1,3 mln. žiūrovų. Kad geriau matytų kongiečius, žiūrovai virš jų galėjo praeiti pakabinamu tiltu. 1897 m. vasara buvo labai šalta, tad septyni kongiečiai mirė nuo plaučių uždegimo. Nepaisant to, žmonių zoologijos sodo populiarumas buvo labai didelis.
Taigi 1958 m. Briuselyje, „Atomiumo“ papėdėje, viskas buvo tarsi pakartota, tik kukliau – mažesnis aptvaras, mažiau jame buvo kongiečių. Vienas to laikotarpio žurnalistas pasakojo, kad žiūrovai nuolat erzino kongiečius, o jei šie nereaguodavo, į aptvarą mėtydavo bananus arba pinigus.
1958 m. „Expo“ paroda truko 200 dienų, o po dvejų metų buvęs Belgijos Kongas paskelbė nepriklausomybę. Tačiau Belgijoje liko karališkasis Centrinės Afrikos muziejus, kurį dabar reikalaujama dekolonizuoti, nes jis jau vadinamas simboliu, rodančiu, kad belgai nenori kalbėti apie kolonijinę praeitį, gal net ja didžiuojasi ir t. t. Muziejus, kurio ekspoziciją sudaro 10 000 gyvūnų iškamšų, 250 000 uolienų pavyzdžių, 180 000 etnografinių objektų, 20 000 žemėlapių, 56 000 medinių skulptūrų ir dirbinių, 8 000 muzikos instrumentų, 2013 m. buvo uždarytas penkerių metų renovacijai, kuri kainavo 70 mln. eurų. 2018 m. muziejus buvo atidarytas, ir nenuostabu, kad jo atidarymo metu kilo aštri diskusija, kad tai yra ikona, simbolizuojanti ir šlovinanti Belgijos kolonialistinę praeitį, į ką muziejaus direktorius Guido Gryseels atsimušinėjo tolerantiškomis, aptakiomis frazėmis apie tai, kad belgams reikia atverti akis ir t. t. Tačiau greitai paaiškėjo, kad reikia spręsti daug didesnę problemą – meno kūrinių grąžinimą į Kongo Demokratinę Respubliką.


Quotes
Quotes

1958 m. Briuselyje išdygo „Atomiumas“

Belgijos Karališkasis Centrinės Afrikos muziejus kelia nemažai aistrų

Britų galvos skausmas

Londone įsikūrusiame Britų muziejuje yra per 9 milijonai objektų, jame sukaupta viena didžiausių ir išsamiausių kolekcijų visame pasaulyje, įtraukiant žmonijos kultūrą nuo pat jos atsiradimo iki pat dabarties. 73 tūkst. muziejaus objektai yra iš Užsacharės Afrikos, ir, kaip įtarinėja ekspertai, dauguma iš jų tiesiog pagrobti, taip pat ir garsiosios Benino karalystės karališkųjų rūmų žalvario plokštės.
Karališkųjų rūmų puošybai istorinės Benino karalystės, gyvavusios 1440–1897 m., dabartinės Nigerijos teritorijoje, meistrai sukūrė apie 900 iš bronzos nulietų originalių plokščių. Plokštėse vaizduojami istoriniai įvykiai, karališkosios šeimos nariai, rūmų gyvenimas.
1892 m. britų diplomatai aplankė Benino karalių Oba ir atseit dėl geresnės prekybos ir didesnės draugystės pasiūlė sudaryti sutartį, pagal kurią Beninas taptų imperijos protektoratu. Oba spyriojosi penkerius metus. Galų gale britams nusibodo užsispyręs karalius ir jie surengė nedidelę karinę operaciją, kuri turėjo nuversti karalių. Bet Benino gyventojai ir kariškiai pasipriešino ir išvijo nedideles britų pajėgas. Tada imperijai užvirė kraujas – buvo nuspręsta Benino miestą sulyginti su žeme, rūmus sugriauti, o karalių pakarti. Britai Beniną sudegino, išsivežė daugiau nei 4 500 meno dirbinių, skulptūrų, bronzinių plokščių, aukso ir dramblio kaulo atsargų. Benino rūmus puošusios žalvario plokštės pateko į Britų muziejų. Nuo to momento, kai 1960 m. Nigerija paskelbė nepriklausomybę, buvo ne kartą reikalaujama grąžinti Benino plokštes. Britai atvirai nesispyriojo, bet atkakliai derėjosi. Jie sakė: „Gerai, kai kurios kultinės plokštės sugrįš į Afriką, bet tada, kai pastatysite muziejų, ir ne visam laikui, o kaip ilgalaikės nuomos objektas.“ Toks požiūris vienų buvo vertinamas kaip kapituliacija, kitų – kaip aukso vidurys.
2018 m. Londone apsilankė Velykų salos gubernatorė Tarita Alarcón Rapu, kurios vizito tikslas – prašyti, kad Britų muziejus grąžintų 1868 m. laivo „Topaze“ iš Velykų salos išgabentą, keturias tonas sveriančią statulą Hoa Hakananai'a. Pasak gubernatorės Rapu, šioje statuloje yra salos žmonių dvasia, todėl Velykų salos gyventojai turi tik kūnus, o jų dvasia yra Britų muziejuje. Tai didžiulė neteisybė, nes nors visoje Velykų saloje yra 900 panašių statulų, ta, kuri Britų muziejuje, yra viena svarbiausių. Velykų saloje ji buvo pastatyta apie 1000 metus. Kokia muziejaus nuomonė šiuo klausimu – ar jis sugrąžins statulą, kad Velykų salos gyventojai turėtų ne tik bedvasius kūnus, bet ir sielas? Iš muziejaus pasigirdo įvairių vertinimų: „Ne viskas buvo pagrobta...“, „Derybos bus labai ilgos...“,. „Tegul sprendžia teismas... “. Iš besikeičiančio tono ir nuomonių buvo galima spręsti, kad muziejus linkęs pakovoti už savo populiarų eksponatą.
Beveik tuo pat metu, kai Britų muziejaus direkcija kalbėjosi su Velykų salos atstovais, Oksfordo universiteto Pitto Riverso muziejus, turintis apie 300 tūkst. objektų, sulaukė Rytų Afrikos klajokliškos tautos masajų delegacijos – pasirodo, iš turimų 60 masajų kultūros eksponatų šeši yra masajams šventi, pagal masajų papročius jie yra tokie, kurie niekada negali palikti masajų visuomenės.
Negana to, „The Guardian“ žurnalistė Afua Hirsch, kurios tėvas anglas, o motina kilusi iš Ganos, į ugnį šliūkštelėjo benzino, paklausiusi, ar gali Trafalgaro aikštėje stovėti garsioji Nelsono kolona, pastatyta D. Britanijos nacionaliniam didvyriui admirolui Horacijui Nelsonui, nes, anot Hirsch, admirolo žygių ir pergalių įtaka kolonizavimui labai akivaizdi. Be abejo, po tokių pareiškimų sulaukiama ir atitinkamo atsako: buvęs Londono Viktorijos ir Alberto muziejaus direktorius seras Roy Strongas pareiškė: „Jei tokia kryptimi pradėsite perrašinėti istoriją, tai Anglijoje nebeliks nė vieno paminklo, nė vieno istorinio pastato.“
Britų muziejaus direktorius Hartwigas Fischeris, anksčiau dirbęs Drezdeno galerijos direktoriumi, kalbėdamas apie eksponatų grąžinimą yra gana griežtas: „Vieno objekto grąžinimas atvertų tikrą Pandoros skrynią.“ Tačiau į prašymus grąžinti meno kūrinius, kurių vis daugėja ir daugės, muziejai dažniausiai reaguojama diplomatiškai: „Prašymas aktualus, jį reikia apsvarstyti debatuose“, „politinis ir istorinis korektiškumas bei moralinės priežastys neleidžia dekolonizacijos traktuoti atvirai“, „klausimas dėl mūsų kolekcijos kilmės yra labai jautrus ir turi būti kruopščiai ištirtas“ ir pan. Visada atsiranda abejonių, klausimų ir neaiškumų. Nėra viskas taip paprasta. 

Quotes
Quotes

Benino karalystės karališkųjų rūmų žalvario plokštės

Hoa Hakananai'a

Oksfordo universiteto Pitto Riverso muziejus, 

Likimas


Muziejams – ne tas pats, kas nutiks eksponatams, kai jie bus grąžinti. Viena iš nenoro grąžinti priežasčių yra natūralus rūpinimasis eksponatais. Juk kalbama apie garsiausius pasaulio muziejus, kuriuose dirba nemažos armijos ekspertų, įvairių sričių, pasišventusių, savo darbą mylinčių specialistų, kuriuose atliekami moksliniai tiriamieji darbai ir pan. Jie pagrįstai klausia: „Kas bus su eksponatu, kai jis sugrįš ten, iš kur buvo paimtas?“ 1977 m. Belgija, norėdama pagerinti santykius su Zairo (dabar Kongo Demokratinė Respublikos) valdžia, jos prezidentui Mobutu Sese Seko Nkuku wa za Banga sugrąžino nemažai labai vertingų archeologinių radinių. Nė vienas iš jų neeksponuojamas Zairo muziejuose, bet užtat kartais pasirodydavo meno dirbinių rinkoje. „Kongo Demokratinės Respublikos sostinėje Kinšasa yra 85 tūkst. archeologinių radinių, kurie saugomi visiškai netinkamomis sąlygomis“, – apgailestavo Belgijos karališkojo Centrinės Afrikos muziejaus direktorius Guido Gryseels. Meno ekspertai teigia, kad Afrikos muziejuose ir meno dirbinių parduotuvėse nėra tinkamų sąlygų, nepalaikoma reikiama temperatūra ir oro drėgnumas, nėra konservavimo specialistų, tyrėjų, galinčių saugiai dirbti su archeologiniais radiniais, negana to, dažnoje valstybėje politinė situacija nestabili, kas kelia didelę grėsmę istorinėms ar meno vertybėms. Be to, ne visada būna aišku, kam reikėtų grąžinti muziejuose laikomą turtą – nestabilių valstybių vyriausybėms, kurios į valdžią dažnai ateina perversmų keliu, genčių atstovams, visuomeninėms organizacijoms, o gal karališkosios šeimos, kuri kažkada valdė šalį, palikuonims?
Afrikos ekspertas Richardas Dowdenas, 15 metų vadovaujantis Londone įsikūrusiai Karališkajai Afrikos draugijai, atkreipia dėmesį į tai, kad, išskyrus Egiptą, Keniją ir PAR, tiek turistai, tiek vietiniai gyventojai retai užsuka į muziejus. Europoje Afrikos menas yra mėgstamas, gerbiamas ir eksponuojamas specialiuose muziejuose ar muziejų padaliniuose, jį pamato milijonai. Didžiausiuose muziejuose esantis viso pasaulio kultūrinis palikimas yra kruopščiai tiriamas, visapusiškai analizuojamas, tomis temomis rašomi moksliniai darbai, o muziejaus lankytojas, matydamas skirtingų epochų, skirtingų pasaulio vietų kultūros paminklus gali juos palyginti, įvertinti. Taip kultūrinio paveldo reikšmė didėja. Jei visa tai didieji muziejai sugrąžintų, morališkai gal ir būtų teisingas žingsnis, bet tie eksponatai jau būtų išbarstyti po visą pasaulį, dalis jų būtų prarasta, dalis gal atsirastų privačiose kolekcijose. Net jei taip nenutiktų, jų reikšmė pasaulinėje kultūroje taptų gerokai mažesnė. Dabar Europos muziejuje per keliasdešimt minučių galima pamatyti įvairių epochų, iš viso pasaulio atvežtus eksponatus, bet juos sugrąžinus, norint pakartoti tokią pat peržiūrą, tektų įveikti tūkstančius kilometrų.



Kitokios aplinkybės


Dėl grąžinimo teisėtumo irgi kyla klausimų. Nes pasakius A, reikia pasakyti ir B ar C, o nesustoti pusiaukelėje. 1868 m. prie Magdalos miesto, kuris tais laikais buvo Abisinijos (dabartinė Etiopija) sostinė, įvyko mūšis tarp britų ir Abisinijos imperatoriaus Teodoro II vadovaujamų pajėgų. Mūšyje nugalėję britai iš Makdalos išsivežė visus imperatoriaus Teodoro II turtus. Atrodytų, juos dabar reikėtų grąžinti Etiopijai, bet pats Teodoras II savo turtus sukaupė grobdamas ir plėšdamas kaimyninėse šalyse. Tad kam reikėtų grąžinti?
Tą patį galima pasakyti ir apie bronzines Benino karalystės rūmų plokštes. Benino karalystė savo didybę kūrė prekiaudama vergais. Tad ar moralu Nigerijai reikalauti teisių į šias plokštes?
Nors didesnė dalis europiečių palankiai traktuoja Afrikos šalių reikalavimus grąžinti archeologines ar meno vertybes, tačiau žmonės labiau vadovaujasi jausmais bei įsitikinimu, kad toks žingsnis yra teisingas. Tačiau negalima numoti ranka į muziejininkų argumentus (jie visada gina savo kolekcijas), kurie neretai būna labai svarūs ir sunkiai atremiami. Be to, tai, kas dabar vyksta, yra tik pirmoji grąžinimų reikalavimų banga. Jų bus daugiau, jos kils ne tik Afrikoje, bet ir kituose kontinentuose, Azijoje, Okeanijoje, Australijoje, Pietų Amerikoje (konkistadorai irgi buvo kolonistai, tad turbūt teks pasipurtyti Ispanijos ir Portugalijos muziejams). O norint dekolonizuoti dar sąžiningiau, tai kodėl taikiniais tampa tik muziejai? Juk iš kolonijų buvo išgabenami ir kiti turtai: brangieji metalai, prieskoniai, įvairūs gaminiai, o kolonijų gyventojai turėjo dirbti veltui, neretai jie paprasčiausiai išnykdavo. Pavyzdžiui, Belgijos karaliaus Leopoldo II įvesta išteklių eksploatavimo sistema Belgijos Konge, į kurią prievarta buvo įtraukti vietos gyventojai, privedė prie to, kad iš 30 mln. Kongo gyventojų 1884 m., po 30 metų, jų liko tik 15 mln. Užtat kaučiuko gamyba, 1887 m. siekusi 30 tonų, per 10 metų padidėjo 40 kartų – iki 1 300 tonų, o 1903 m. ji šoktelėjo iki 5 900 tonų. Kas už tai turėtų mokėti ir kiek? Neaišku, sunku apskaičiuoti ir įvertinti. Kur kas lengviau muziejuje pamačius vertybę sušukti: „Čia mano, grąžinkite!“