Solresol
1827 metais atsirado solresol kalba, kurią sukūrė Francoisas Sudre. Gal jums šis pavadinimas asocijuojasi su Marisol, bet jis nieko bendro su muilo operomis neturi – ne tas amžius. Čia viskas paimta iš muzikos, t. y. kalba buvo sukurta panaudojus muzikinės gamos natas – do, re, mi, fa, sol, la, si. Toje kalboje žodis aš – dore (kodėl ne dodo?), tu – domi, mano – redo, noriu – mifala ir t. t. Patys suprantate, kad tokioje kalboje variantų skaičius yra ribotas, tad ir žodžių daug negali būti, nebent kurtum gigantiškus žodžius, kuriuos sudarytų dvylikos natų pavadinimų junginiai. Francoisas Sudre daugiau kaip keturių natų junginių nenaudojo, tad jo kalboje tokių žodžių kaip sirelamisolfasido nebuvo. Solresol kalba iš viso turėjo 2 660 žodžių.
Pats kalbos atsiradimas iš muzikos buvo toks žaismingas momentas, kad iš pradžių nauja kalba daug kam patiko. Be to, do visose kalbose yra do, kaip ir re ar mi. O tai reiškė, kad ji gali būti universali. Tiesa, žiūrint į indų, kinų ar japonų muzikos instrumentus vis tik susidaro įspūdis, kad jie tokios kalbos negalėjo suprasti, nes atrodo, kad jie nei XIX a. nei XX a. pradžioje dar nežinojo, kas yra do, re, mi.
Kas dar geresnio? Nagi tai, kad tekstą buvo galima užrašyti penklinėje. Arba sutrumpintai, juk kiekviena nata atitinka dam tikrą raidę – C, D, E, F, G, A, H.
Taigi solresol kalba buvo priimta džiugiai, bet po kurio laiko euforija nuslūgo. Pasirodo, ne taip paprasta buvo įsiminti naujosios kalbos žodžius. Nepaisant to, kad juos buvo galima sugroti, pasirodė, kad ne taip lengva buvo susikalbėti. Žodžiu, idėja gera, o rezultatas – kaip visada.
Volapiukas
Maždaug 1880 metais Vokietijoje katalikų kunigas J. Schleyeris sukūrė volapiuko kalbą. Volapiuko pavadinimas – „vol“ ir „pük“ – atsirado savaip transformavus angliškus žodžius „world“ ir „speak“. Volapiuko kalbos žodyno pagrindą sudarė anglų, ir prancūzų kalbos žodžiai, vietoj pipirų buvo pridėta ir vokiečių kalbos žodžių, bet visi žodžiai buvo modifikuoti, todėl atspėti, iš kokio žodžio buvo sukurtas naujas žodis (tik jį matant užrašytą ar girdint tariant), dažnai buvo neįmanoma. Juk neįtarsite, kad „vol“ – tai „world“, o „pük“ – tai „speak“.
Kadangi XIX a. pabaigoje tokie žaidimai kaip dirbtinės kalbos buvo madingi, per 10 metų atsirado net apie 280 šio kalbos klubų. Kalbos vadovėliai buvo iškleisti 25 šalyse, buvo šia kalba spausdinami žurnalai.
Ką žmonės tuose klubuose veikė, sunku pasakyti. Gal žvengdavo iki nukritimo, nes tie, kurie šią kalbą išgirsdavo, sakydavo, kad tai labai juokingai skambanti kalba.
Laikas bėgo, volapiuko kalbos gerbėjų ratas mažėjo. Dabar yra keliasdešimt, o gal keli šimtai entuziastų, bet tik tiek. Atvirai pasakius, nelabai aišku, kam ta kalba buvo reikalinga. Sudėtinga, juokinga, o praktinės naudos – jokios. Atrodo, kad J. Schleyeris esamų kalbų žodžius stengėsi taip pakeisti, kad juos būtų sunku atpažinti ir kalbos nebūtų galima sieti su kuria nors gyvąja kalba ar tauta. Kažkas parašė, kad tokio žingsnio tikslas yra tas, jog kinai ar etiopai nesakytų, kad ši kalba yra europietiška ir džiaugsmingai pultų jos mokintis. Volapiukas yra pasaulinė kalba, tik man dingojasi, kad nė vienas kinas ar etiopas apie tai niekada nesužinojo.
Lincos
1960 m. Nyderlandų Utrechto universiteto profesorius H. Freudenthalas sukūrė kalbą lincos. Ji sukurta remiantis matematikos principais (kaip smagu – vieni kalbą kuria iš muzikos, kiti – iš matematikos (jaučiu, yra kas kuria ir iš chemijos, tik apie tai dar niekas nežino, nes kūrėjas dingo sieros rūgštyje). Lincos kalbos pavadinimas kilo nuo dviejų žodžių „lingua cosmic“. Taigi jau aišku, kad tai – kosminė kalba. Įdomiausia, kad jos tikslas – susikalbėti su ateiviais iš kosmoso, lyg tie ateiviai būtinai turi turėti burną, liežuvį, ausis ir norą kalbėti. Štai čia ir yra klaidingas Lincos vertinimas, nes šioje kalboje nėra jokių garsų. Tai kaip be garsų susišnekėti? Profesorius H. Freudenthalas vietoj raidžių siūlo vartoti matematinius simbolius ir pan., o jo idėja paremta tuo, kad ateiviai gali neturėti ausų ir negirdėti garsų, bet matematika ir Kentauro Alfoje yra matematika.
Lincos kalboje nėra jokių dviprasmybių (būtų neblogai ją įstatymiškai priversti išmokti politikus, kartu ir matematikos žinias pagilintų).
Ithkuil
1978 m. buvo sukurta kalba ithkuil, kurioje yra net 136 raidės, vadinasi, ir tiek pat garsų. Šią kalbą išmokti velniškai sunku, nes tenka vartoti tuos garsus, kurių nei mūsų, nei kaimynų kalbose nėra. Net estai tokių garsų neturi. Kalba buvo kuriama ilgai – gramatika baigta tik 2004 m.
Ithkuil yra filosofinė eksperimentinė superkalba, sukurta tam, kad labai sudėtingos mintys būtų išsakytos kuo tiksliau (nors man atrodo, kad kuo daugiau raidžių, tuo mažiau tikslumo). Kalba kurta pasitelkus psichologiją, matematiką ir filosofiją. Niekas nežino, ar bent vienas pasaulio žmogus moka šią kalbą, kurios gramatika yra pati sudėtingiausia pasaulyje, remiasi kažkokiu matriciniu principu. Ar bent vienas žmogus gali ištarti visas 136 raides? Beje, ithkuil reiškia „hipotetinė įvairių pasisakymų kompozicija, egzistuojanti kooperacinėje vienybėje“.
2007 m. buvo sukurta nauja kalbos versija ilaksh. Taigi jei jau baigiate išmokti ithkuil kalbą, meskite ją, nes tai – pasenusi versija – ją pakeitė ilaksh. 2011 m. buvo pareikšta, kad kalba dar kartą keičiasi ir jos gerbėjai gaus išsamias instrukcijas. Kokia jų apimtis – nenurodoma. Kažką galima nuspėti iš linksnių skaičiaus. Lietuvių kalba turi septynis linksnius: vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, įnagininkas, vietininkas, šauksmininkas. Ithkuil kalba turėjo 81 linksnį, bet naujesnė versija ilaksh paveldėjo tik 72 linksnius, bet į ją buvo įtraukti dar 24 nauji linksniai. Iš viso – 96. Ar vis dar norisi išmokti šią kalbą?
Toki pona
Yra kalbų, kurios buvo sukurtos ne tam, kad ja kas nors kalbėtų, o tam, kad kūrėjai norėjo sužinoti, kas iš viso to išeis? Tokios kalbos jokio praktinio pritaikymo mūsų kasdienybėje neturėjo, nors, antra vertus, ar šiais laikais kokį nors praktinį pritaikymą gali turėti esperanto kalba? 2001 m. kanadietė S. Kisa pristatė naują minimalistinę kalbą toki pona. Ji buvo sukurta „pasakyti kiek įmanoma daugiau, tam turint kiek įmanoma mažiau priemonių “. Kalba turi tik 14 raidžių ir 118 žodžių. Kaip matote, visiškai priešingybė Ithkuil ar ilaksh.
118 toki pona kalbos žodžių apibūdina pagrindinius žmogaus gyvenimo momentus: žmogus, maistas, vanduo, gėris, blogis, meilė, žemė, saulė, kalbėti, miegoti, duoti, mušti ir t. t. Pavyzdžiui, toki pona kalboje nėra žodžio „šuo“. Yra žodis „soweli“, reiškiantis visus Žemėje gyvenančius žinduolius.
Taigi kalbant toki pona kalba reikia turėti fantaziją, kad vartodamas kelis žodžius iš to skurdaus 118 žodžių arsenalo pasakytum „Ar morkas pjaustyti skersai ar išilgai, o gal geriau sutarkuoti?“ . Bet tai nereiškia, kad kitas žmogus, taip pat mokantis toki pona kalbą, turi tokią pačią lakią fantaziją ir gali tave suprasti. Nieko tokio, jei nesupras, blogiau bus, jei supras klaidingai ir kibs į atlapus, o turint tik 118 žodžių tokia situacija įmanoma.
