Provanso spalvos. Pasivažinėjimai automobiliu
Provansas, nuostabi Prancūzijos provincija, kurioje spalvų yra labai daug. Balta, mėlyna, raudona, žalia, geltona – visos labai ryškios, koncentruotos, netikėtais kampais atsiskleidžiančios. Ten apskritai visko daug, vargu ar per dvi savaites spėsite visur pabūti. Na, bet keliaujant visada taip būna – kažką pamatai, kažką praleidi. Kitaip nebus.
Provansas dažnai lyginamas su Italijos Toskana. Gal kažkur, kažkuriuose taškuose panašumų ir yra, bet skirtumų daugiau nei panašumų. Nenoriu šių regionų lyginti – abu žavūs, pamačius vieną, būtina pamatyti ir kitą. Šiame straipsnyje smulkiai neaprašinėsiu konkrečių miestų, tai tik bendros pastabos.
Kaip nukeliauti
Provansą apvažiuoti automobiliu galima įvairiais būdais. Tie, kurie mėgsta važiuoti nuo namų iki namų, gali visą kelią įveikti automobiliu. Susidarys ne taip mažai – daugiau nei 2 200 km pirmyn ir tiek pat atgal, dar pridėkite pasisukinėjimus vietoje ir bendras kilometražas bus per 6 000 km. Jei jūsų tai nebaugina, galite planuoti tokią kelionę.
Galite rinktis ir kitą būdą – nuskristi į Nicą ir jau būsite Provanse.
Kadangi aš mėgstu keliauti automobiliu, bent vieną kartą per metus renkuosi variantą nuo namų iki namų. Provansą irgi šitaip aplankiau. Įveikiau 6 200 km ir galiu pasakyti, kad tai buvo ilgiausia mano kelionė nuo namų iki namų automobiliu. Ilgesnių tikrai nebeplanuosiu.
Miestai
Provanso provincija vadinasi Provence Alpes – Côte d'Azur. Pavadinimas Provansą išskiria į dvi dalis – Provansą ir Žydrąjį krantą. Pirmoji – kalnuota, joje – maži ir didesni miesteliai, nuostabūs ir labai skirtingi gamtovaizdžiai; antroji – Viduržemio jūros pakrantė su daug garsių kurortų: Nica, Kanai, San Tropezas ir kt. Negana to, tarp jų sugebėjo „įsipaišyti“ ir Monakas – maža, bet labai jauki valstybė, kurią irgi norisi aplankyti. Todėl, planuojant kelionę po Provansą, tenka daug ko atsisakyti, nes visko neaprėpsi. Norisi ir prie jūros pabūti, ir Provanso gamtą bei mažus miestelius pamatyti, bet kelionės laikas ne guminis. Abu dalykus galima padaryti, tik kažko reikia atsisakyti. Aš atsisakiau daugelio kurortų, pasirinkau tik Kanus ir Monaką. Galima pasirinkti kitokį variantą, pvz. Antibus ir Monaką arba Nicą ir ... Monaką, bet daug dėmesio Žydrajam krantui skirti nereikia – nukentės kiti regionai. Be to nereikia pamiršti, kad Nica – didelis miestas. Kodėl visuose mano siūlomuose duetuose yra Monakas? Todėl, kad jis kitoks ir savaip žavus.
Atvažiuojant į šį Prancūzijos regioną iš Italijos galima aplankyti Italijos miestelis Dolceacqua. Jis yra maždaug už 10 km nuo jūros, bet nepagailėkite poros valandų ir užsukite į tą vyndarių centrą. Pamatysite keistą viduramžių senamiestį, kuris yra tarsi vienas didelis namas. Atrodys, kad vaikštote namo koridoriais, o ne senamiesčiu. Ir tiltą, kuris šiek tiek primena garsųjį Bosnijos Mostaro tiltą. Labai jaukus miestelis.
Provansas nėra labai didelė provincija – jo plotas 31 400 km², tad jis daugiau nei du kartus mažesnis už Lietuvą, bet jame gyvena 5 mln. gyventojų. Kraštas tikrai tankia apgyvendintas, be to, Provanse yra Marselis – antras pagal dydį Prancūzijos miestas, turintis apie 900 tūkst. gyventojų.
Nepaisant to, kad Marselis yra Provanso sostinė, palikite jį ramybėje. Kada nors kitą kartą nuvažiuosite ir pasižiūrėsite. Marselio apžiūra atims nemažai laiko, be to tai nėra tikrasis Provansas. Tai didžiulis uostas, kuriame viskas sutelkta į uosto pramonę. Manau, viskas tuo pasakyta turistui, kuris nori pamatyti visas ryškias Provanso spalvas. Vietoj Marselio siūlyčiau aplankyti bent du didesnius Provanso miestus – Avinjoną ir Arlį. Tai jaukūs prancūziški miestai, amžinai judantys, amžinai šurmuliuojantys, kurių centras – viena didelė kavinė. Avinjonas turi Popiežių rūmus. XIV a. šis miestas buvo katalikų centras, koks dabar yra Vatikanas. Įspūdį palieka ir egzotiškai atrodantis, senovėje statytas, bet niekada nebaigtas tiltą per Ronos upę, kuri Avinjone pločio – kaip mūsų trys Nemunai, be to, Avinjonas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, o tai daug pasako. Arlis jums parodys savo romėniškąją pusę – gerai išsilaikiusį amfiteatrą, rūmus ir kitus gražius dalykus. Arlyje gyveno garsus tapytojas Vincentas van Gogas – tai irgi daug pasako apie miestą ir jo apylinkes. Šie jaukūs miestai nėra dideli, patekti automobiliu į jų centrus nesudėtinga, pastatyti automobilį irgi nebuvo problemų, o pusdienio vienam miestui visiškai užtenka.
Dolceacqua miestelio tiltas ir senamiestis. Šio senamiesčios gatvės labiau panašios į didelio namo koridorius
Amfiteatras Arlyje
Nebaigtas Avinjono tiltas ir Popiežių rūmai
Provanso balta
Provanso balta man – Camargue nacionalis parkas. Tai pelkės, milžiniškos marios, balos, kanalai ir visa kita, kas gali susiformuoti tokios didelės upės kaip Rona deltoje. Camargue – ne vien balta. Ten ir žalia (augalai), ir juoda (juodi laukuose besiganantys buliai), bet dominuoja balta – flamingai, druska, balti namai, balti arkliai. Nesupraskite manęs klaidingai – balti arkliai ten iš tiesų yra, jie nesivaidena, o realiai laksto laisvi po laukus, kaip ir juodi buliai. Nepamatysite kaimenių, kuriose bus tūkstančiai bulių ir arklių, bet keliolika ar keliasdešimt tikrai pamatysite, kaip ir flamingų būrius. Būtinai nuvažiuokite į patį Camargue parko galą, prie jūros į mažą pajūrio miestelį Saintes Maries de la Mer. Arba dar geriau, pagyvenkite ten kelias dienas. Miestelis baltas, kaip Graikijoje, namų architektūra irgi kaip Graikijoje, tačiau dvasia labiau ispaniška, nes jei yra monumentas buliui, yra ir korida, o tai jau ne Prancūzija. Paplūdimiai smėlėti, net yra kopos, kaip pas mus. Jei iš šio miestelio visas Camargue pelkes apvažiuotumėte ratu, vėl atsidurtumėte prie jūros, tik iš kitos deltos pusės, pamatytumėte ištisą smėlėtų pajūrio kopų grandinę. Ten yra kempingai, kuriuose įsikuria turistaujantys su kemperiais. Be to, mariose išvysite flamingų būrius (rožiniai balta) ir pamatysite druskų kasyklas, milžiniškus druskų kalnus (laba labai balta, melsvo dangaus ir rožinio vandens fone).
Camargue parkas – tai lygumos, žemumos, daug vandens, daug gyvūnų – lietuviškos Rusnės atitikmuo su buliais, arkliais (baltais) ir jaukiu Saintes Maries de la Mer kurortu.
Saintes Maries de la Mer turi koridą, smėlėtus paplūdymius ir graikišką išvaizdą
Balti arkliai ten ne haliucinacija, o realybė
Rožinis vanduo šalia balto kalno
Provanso raudona ir mėlyna
Provanso širdis – teritorijos aplink Luberono nacionalinį parką. Kaip tikra širdis jis yra pačiame provincijos viduryje. Parkas išraižytas siaurų kelių, kuriais pirmyn–atgal išsinuomotais automobiliais dūzgia turistai, važinėdami iš vieno miestelio į kitą, iš vieno įsimintino ir išskirtinio objekto į kitą. Nors parkas ir aplinkiniai rajonai nėra dideli, tačiau jame yra ką veikti, todėl patogiausią jį pažinti apsigyvenus kokiame nors jame esančiame mieste, pavyzdžiui, didesniame Apte (kur įsikūrusi parko direkcija), ir važinėti aplinkui. Stebėdamas automobilių eismą parko keliuose supranti, kad visi ten taip važinėja – vieni automobiliai dūzgia tavo kryptimi, kiti – priešinga, vieni nuvažiuoja tiesiai, kiti užsuka į kokį ūkį, kuris daro vyną. Atstumai nedideli, nuvažiuoji keliasdešimt ar net keliolika kilometrų, ir jau kažką gražaus ir išskirtinio randi, nors, reikia pasakyti, ten visur gražu.
Jei norite suprasti, kad raudonoje aplinkoje gyvenant paskausta akis, nuvažiuokite į Rossilloną. Nedidelis miestas, kai kuriuose turistų giduose jo net nerasite, bet akis ten tikrai paganysite. Rossillono apylinkių dirvoje yra labai daug geležies, o kadangi geležis rūdija, tai dirva įgauna intensyvią rūdžių spalvą. Ji beveik raudona. Nedidukas Rossillonas pastatytas ant labai aukštos kalvos, o tos kalvos šlaitai – atodangos, tad galite pasivaikščioti tarp raudonų kalnų. Apskritai ten viskas raudona. Namų sienos raudonos, grindinys raudonas, balti sportbačiai per valandą pradeda raudonuoti. Raudonesnės vietos man dar neteko matyti. Tik plombyras baltas, nors galėtų specialiai gaminti raudoną.
Provanso mėlyna – levandų laukai. Jų yra visur, tik ne visada jie mėlyni. Liepą levandų laukai visur mėlynuoja, rugpjūtį jų labai sumažėja, nes levandų žiedai nupjaunami, tačiau ir rugpjūčio pirmoje pusėje dar galima aptikti levandų lauką. Internete galima rasti grafiką, kada kokiuose regionuose nuiminėjami levandų žiedai. Man jis ir padėjo rasti du dar nenupjautus laukus rugpjūčio vidury.
Gražiausias ir labiausiai lankomas levandų laukas yra Notre-Dame de Sénanque abatijoje. Šis laukas prigludęs prie 1148 m. įsteigto vienuolyno. Vieta nuošali, bet aplankyti verta, net jei levandų jau nėra – vienuolyno ir levandų lauko derinys atrodo įspūdingai. Beje, levandų laukai tik nuotraukose labai mėlyni, realybėje tos mėlynos spalvos mažiau, bet kvapo automobilyje, kai kelis nuskintus žiedų patrini tarp pirštų, daugiau nei pakanka.
Dar vienas taškas – Gordes miestelis. Miestas nedidelis, kaip ir daugelis Provanso miestų pastatytas ant aukšto kalno, tačiau šviesaus mūro Gordes miestelio namai yra aplipę visą kalną, todėl miestas atrodo kaip skruzdėlynas. Gordes irgi yra vienas lankomiausių Provanso centro miestų.
Apskritai Provanso širdyje yra labai daug simpatiškų miestelių, nuostabios gamtos vietų – ne visi įtraukti į turistų gidus. Važinėdami Provanso centrinės dalies keliukais galite atrasti tai, kas jums bus labai įspūdinga, bet niekur nebus aprašyta. Svarbiausia – daug važinėti tikrai neteks. Centrinė Provanso dalis gana kompaktiška, tik norint apžiūrėti jos šiaurinę ar rytines dalis teks daugiau kilometrų nuvažiuoti. Ir tai ne šimtai, o dešimtys kilometrų į vieną pusę, tačiau atrasite ne tik nuostabią Provanso gamtą, bet ir vyno ūkį ar kokią kaimo smuklę su gera virtuve.
Į rytus nuo Luberono parko yra Nacionalinis Verdono parkas. Jame esantis Verdono tarpeklis (Gorges du Verdon) laikomas vienu gražiausių ir didžiausių Europoje ir neretai vadinamas Didžiuoju Kanjonu. Šio didžiausio kanjono ilgis – 25 km. Kitas, ten esantis tarpeklis tik penkiais km trumpesnis. Verdone jau visai kiti vaizdai nei Luberono apylinkėse, visai kita gamta, visai kitos spalvos. O šiuos parkus skiria tik 100 km atstumas. Nedaug. Apskritai, norint įsivaizduoti, kiek reikės važinėti Provanse, įvaizduokite, kad važinėjate vienoje Lietuvos pusėje, na, toje viršutinėje, t.y. šiaurinėje.
Provanso širdžiai reikia savaitės. Tada ramiai, prancūzišku stiliumi ją apsuksite. Kaip minėjau, geriausia gyventi kur nors viduryje, nedideliame mieste, iš kurio viskas bus arti, net ir Avinjonas, Arli ar Oranžas (pastarąjį jei praleisite, daug neprarasite), net iki Camargue parko nebus labai toli.
Rossillono apylinkių dirvoje yra labai daug geležies, o kadangi geležis rūdija, tai dirva įgauna intensyvią rūdžių spalvą. Apskritai ten viskas raudona. Namų sienos raudonos, grindinys raudonas, balti sportbačiai per valandą pradeda raudonuoti
Provanso mėlyna – levandų laukas yra Notre-Dame de Sénanque abatijoje
Verdono tarpeklis
Pont du Gard akvedukas irgi – Provance
Šviesaus mūro Gordes miestelio namai yra aplipę visą kalną
L'Isle-Sur-La-Sorgue – dar vienas įdomus rovanso