Du Zalcacho slėnio perlai

Ant Zalcacho upės krantų įsikūręs Zalcburgas – gražus miestas savo architektūra ir istorija. Jis dar vadinamas vartais į Alpes. Už šių vartų prasideda nusotabus Zalcacho upės slėnis, kuriame yra daugybė kurortų, žiemą priimančių slidininkus, o vasarą suteikiančių daug pramogų tiems, kurie mėgsta vaikščiot kalnuose, skraidyti parasparniais, užsiiminėti kalnų dviračių sportu, alpinizmu ir t. t.
Vaikščiotojams Zalcacho upės slėnyje trasų labai daug. Mėlynos, raudonos, juodos. Pirmosios – tinginiams, paskutinės – rimtos. Alpės Zalcacho slėnyje be galo vaizdingos. Jei norite daugiau ramybės ir geresnių vaizdų, apsistokite mažesniuose miesteliuose, o ne populiaresniuose didesniuose kurortuose.
Šiame straipsnyje Zalcacho slėnio pjūvio nerasite. Šį kartą papasakosiu apie du pačius populiariausius jo objektus. Apsilankyti juose ar ne – spręskite patys. Mano manymu, būnant ten – verta, nepaisant didelių turistų srautų. O ten, Zalcaho slėnyje, pabuvoti reikia.

Aisrizenvelto ledo urvai 

Vasara, lauke temperatūra 28 °C, nepaisant to, kad esu 1 641 m aukštyje. Bet tuoj apsivilksiu ne tik striukę, bet ir šiltą švarką, nes pravėrus ledo urvo duris į mane smogs 100 km/h vėjas, o viduje bus 0 laipsnių. Uždarius duris vėjas nurims, bet esant nulinei temperatūrai viduje išbūsiu 1 val. ir 15 min. Dar man duos dujinį žibintą, kuriuo pasišviesiu kelią, nes ten apšvietimas neįrengtas. Žibintą vėjas užpūs, bet jį man vėl uždegs. Užlipsiu 700 laiptelių aukštyn, po to nusileisiu. Pamatysiu be galo daug ledo monstrų, bet nė vieno nenufotografuosiu, nes fotografuoti draudžiama. Rekomenduoju. Įspūdinga. Net jei matėte keliolika stalaktitų ir stalagmitų urvų ir manote, kad tokių urvų jums užteks dešimčiai metų į priekį, nepraleiskite progos, jei būsite arti Zalcburgo, prie Verfeno miestelio. Tai visai kas kita, nei įprasti urvai. Visai kitoks įspūdis.

Aisrizenvelto ledo urvai – tarsi ne šios planetos kūriniai. Gal dėl to austrai juose neįrengė apšvietimo ir nerodo tų triukų, kokie rodomi stalaktitų ir stalagmitų olose: trumpam, kelioms sekundėms, užgesinama šviesa, pasigirsta minios atodūsis ir šviesa vėl užsidega. Ten nėra ežero, kuriuo plaukia valtelė su gitaristu ir dainininke.
Ledo urvai skiriasi nuo įprastų urvų. Atmosfera kur kas paslaptingesnė, be to, keliaudamas Aisrizenvelto ledo urvu, stačiai kyli aukštyn: visą laiką lipi mediniais laiptais.
Į šiuos urvus leidžia mažomis grupėmis ir tik su gidais. Grupės surenkamos prie urvo durų: atsistoji arba prie įėjimo, kur užrašyta „Vokiškai“, arba prie to, kur užrašyta „Angliškai“ ir lauki. Kai susirenka apie 20 žmonių ir leidžia į urvus. Geriausia ateiti iš pat ryto, 9 valandą kai urvai pradeda dirbti. Tada nėra eilių. Dienos metu urvuose – eilės. Nėra jos milžiniškos, bet žmonių kur kas daugiau nei ryte. Maždaug 10 žmonių iš vienos grupės gauna senovinius dujinius žibintus – tai ir visas apšvietimas. Žibintų liepsna ne didesnė nei žibintuvėlio, tik reflektorius ją sustiprina. Dar vienas šviesos šaltinis – gido deginama magnio viela. Ją degindamas tarp ledo monstrų gidas sukurią ypatingą tamsos, šviesos, keistų spalvų ir šešėlių žaismą. Vielos atkarpos dega trumpai ir vėl viskas skendi prieblandoje. Dieną, kai žmonių daug, šviesos šiek tiek daugiau, todėl ir rekomenduoju eiti ryte, su pirmomis grupėmis, kai urvas dar tuščias.
Kodėl neleidžia fotografuoti? Gidas paaiškino, kad dėl turistų srautų, nes per dieną urve apsilanko apie 3 000 žmonių, ir jei kiekvienas fotografuos, bus sutrikdytas judėjimas. Mano manymu, fotografuoti neleidžia dėl to, kad neblyksėtų blykstės ir negriautų tos paslaptingos atmosferos, kuri tvyro tame neįprastame ir stebinančiame pasaulyje.
Aisrizenvelto ledo urvų tunelių ilgis daugiau nei 40 km. Jie išsirangę po visą kalną, kuris iš išorės atrodo gana rūsčiai. Tačiau tik pirmus du kilometrus yra ledas, toliau jo nėra.
Ledas urve formavosi tūkstantmečius, ten galima pamatyti sieną, kurioje yra rėvos kaip medžio kamiene, rodančios, kiek per tam tikrą laiką ledo priaugo. Ledo formos? Vietomis – kalnai monstrai, kai kur – kupolai, kai kur – nesuvokiamos formos dariniai, taip ir norisi paklausti gido, ar tik neprikišot rankų? Ledas urve susiformavo vandeniui sunkiantis pro kalkakmenį. Kadangi urve – unikalus klimatas, žiemą vanduo sustingsta, vasarą irgi netirpsta, nes temperatūra nepakyla aukščiau nulio. Kadangi urve šalta, o lauke karšta, atidarius jo duris į lankytojus smogia stiprus vėjo gūsis, nes šaltas oras lekia lauk. Bet durys uždaromos ir viskas ramu.
Aisrizenvelto ledo urvus galite pamatyti nuo gegužės iki spalio pabaigos. Automobilių aištelė yra 1 000 m aukštyje, tad dar teks palypėti 641 m aukštyn. Pirmasis etapas – pėsčiomis, iki informacijos biuro, kur pirksite bilietą. Jis – 1 080 aukštyje. Šį biurą pasieksite per keliolika minučių, plačiu keliuku. Toliau galimi du pasirinkimai: arba keltuvas, kuris užkels į 1 575 m aukštį, arba užsidėjus vaikščiojimo batus kopti labai siauru takeliu aukštyn. Apie tą kopimą nuomonių internete galite pasiskaityti įvairiausių: vieni aiškina, kad tik labai geros fizinės formos, treniruotas žmogus gali užlipti, kiti teigia, kad takelis nesudėtingas. Abu tvirtinimai – kraštutinumai. Takelis siauras, vietomis kerta išdžiūvusias pavasarinių upių vagas, skirtas suaugusiems, bet tikrai įveikiamas visiems tiems, kurie mėgsta vaikščioti kalnuose. Tiesa, jei perkant bilietą pasakysite, kad aukštyn lipsite takeliu (arba tik leisitės juo), jums parodys kelias bauginančias nuotraukas, atseit teks tokiais nesaugiais takais vaikščioti. Žodžiu, teks nuspręsti patiems, tačiau užlipimas pėsčiomis tikrai užtruks apie 1,5 –2 valandas, mano manymu, kylant į ledo urvus geriau naudotis keltuvu, o laipiojimui skirti kitą laiką, kitoje vietoje. Kai keltuvas jus užkels aukštyn iki urvo, teks dar eiti aukštyn apie 15–20 min. vingiuotu takeliu, kuris vietomis uždengtas stogu, taip apsaugant nuo byrančių akmenų. Jei naudositės keltuvu, kalnų batai nebūtini, bet nepamirškite, kad urve šalta.
Iš štai pagaliau jūs pasiekėte urvą. Apsidarykite, jūs jau virš debesų. O dabar pirmyn. Brrr kaip ten šalta.  

Krimlio krioklys

Austrai savo bukletuose giriasi, kad šis 380 m aukščio krioklys yra aukščiausias Europoje, ir taip jie viename sakinyje pameluoja du kartus. Visų pirma krioklį sudaro trys kaskados: 140 m aukščio apatinė, 100 m vidurinė ir 140 m aukštutinė. Taigi realiai Krimlis yra trys vienas šalia kito esantys Krimmler Ache upės kriokliai, geriausiu atveju galima pamatyti tik iš 140 m aukščio krentantį vandenį.
Antra, kiekvienas norvegas austrams pasakys: „Nejuokinkit! Mūsų Vinufosenas yra 850 m aukščio ir pagal aukštį – pirmas Europoje ir šeštas pasaulyje.“ Austrai gali atsikirsti: „Tas jūsų Vinufosenas – tai srovelė iš elnio bybelio, o ne krioklys, palyginti su mūsų Krimliu.“ Ir jie bus beveik teisūs.

Jei galima Krimliui papriekaištauti dėl perdėtų ambicijų būti didžiausiam Europoje (nors kai kuriuose bukletuose jis minimas jau kaip penktas Europoje), tai priekaištauti dėl grožio Krimlio kriokliui būtų nesąžininga. Aukščiausias Austrijos krioklys tikrai fantastiškai gražus. Visos trys kaskados savitos, skirtingos ir nuostabios. Visos vandeningos.
Apačioje, kur krenta apatinė kaskada, fotografuoti galima tik labai trumpai, objektyvą pridengus ranka, kitaip jis tuoj apsineš jonizuoto vandens lašeliais, nes dulksna niekada nesibaigia, tai stiprėja, tai silpnėja, o vėjas tuos besvorius lašelius nešioja visur. Šioje pulsuojančioje gaivioje dulksnoje tais vandens lašeliais džiaugiasi šimtai žmonių. Rašoma, kad tai yra sveika plaučiams ir patartina ilgiau pabūti žmonėms, turintiems kvėpavimo sutrikimų. Kylant aukštyn to jonizuoto vandens zonų irgi netrūksta, tik jos ne tokios masyvios kaip pačioje apačioje.
Lankytojų prie Krimlio labai daug, juos galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: tie, kurie patys lipa aukštyn iki viršutinės kaskados viršaus ar dar toliau, ir tie, kurie grožisi kriokliu apačioje, o jei nori į viską pasižiūrėti iš viršaus, pakyla aukštyn mikroautobusais.
Lipančiųjų irgi nemažai, tad nuolat su kuo nors prasilenki, nuolat kas nors kvėpuoja į nugarą. Norint užlipti iki krioklio viršaus, specialūs batai nebūtini – ten veda gerai įrengtas ir saugus takelis. Jis mokamas, o kad nekiltų klausimas, kodėl, prie kasos galima išvysti nuotraukų ir tekstą, kaip ilgai buvo įrenginėjamas takelis, ką austrai nuveikė, kad žinotum, už ką pinigus ima. Nuo automobilių aikštelės iki viršutinės kaskados viršaus bus apie 4– 4,5 km (priklauso nuo to, kur pasistatysi automobilį). Pakilimo aukštis – apie 400 m (iki 1 470 m). Pačiame takelyje įrengta daug stotelių, kurios yra vaizdingiausiose vietose, tad galima pamatyti visą Krimlio grožį iš skirtingų taškų. Stoteles su pagrindiniu taku irgi jungia takai.
Pirma pusė kelio – lėkštesnė, žmonių daugiau. Antra – statesnė, žmonių mažiau, bet vis tiek gana daug. Tačiau tikram vaikščiotojui Krimlio krioklio viršus turėtų būti tik tarpinė stotelė. Galima kilti dar aukščiau ir pasiekti pačias krioklio ištakas, t. y. į Zalcacho upę įtekančios Krimmler Ache upės aukštupį. O ten jau prasideda Aukštasis Tauernas – aukščiausia Alpių grandinė Austrijoje. Pasukus nuo krioklio viršaus dar toliau aukštyn, žmonių sumažėja (kai kurie maršrutai ramūs ir neapkrauti), supranti, kad pagrindinę lankytojų masę domina krioklio vandenys. Beje, tokiam žygiui jau reikia ir specialių batų, ir striukės, ir šiltesnių rūbų. Pakilus į krioklio viršų maršrutų pasirinkimo galimybių yra gana daug. Galima rinktis sudėtingus, ilgai trunkančius, kurių metu teks nakvoti viršuje, galima rinktis tokius, kuriuos nuo automobilio pirmyn – atgal įveiksite per 10–12 val.
Kai kurie vaikščiotojai lipdami į krioklio viršų renkasi ne populiariausią maršrutą, o takelius, esančius kitame krante. Ten ramu, žmonių mažai ir mokėti nereikia, bet tie takeliai eina miškais, retai prieina prie krioklio, tad jei norite pamatyti Krimlį visu gražumu, geriau sumokėkite kelis eurus ir aukštyn kopkite įrengtu taku.
Beje, bilietą geriau pirkti prie pat įėjimo, nes info cenrtre parduodami gerokai brangesni kompleksiniai bilietai krioklys – stovėjimo aikštelė – kažkokios pramogos.
Per metus Krimlio krioklį aplanko 350 000 lankytojų. Daug, bet pamatęs Krimlį supranti kodėl.
Kada ten nereiktų važiuoti? Gal vasarį, nes srovės pati mažiausia. Bet juk tada viskas apšalę, gal dar gražiau?