Pasivažinėjimai po Andalūziją

Labai patogu nuskridus į vieną Ispanijos miestą išsinuomoti automobilį, apsukti ratą aplink patį margiausią Ispanijos
regioną Andalūziją ir parskristi iš kito miesto.  Andalūzija – tikroji Ispanija. Su milžinišku maurų palikimu, kuris negali nežavėti. Šiame straipsnyje nesistengsiu aprėpti viso  regiono. Trumpai papasakosiu savo kelionės, kurią pradėjau Madride, o baigiau Alikantėje, įspūdžius, nes jei išsiplėsčiau, galėąčiau knygą parašyti. Iš viso nuvažiuota kiek daugiau nei 2 000 km, bet ne viskas buvo realizuota – 10 dienų tam per mažai, 15 – jau geriau, bet norėtųsi dar daugiau. 

Karštasis regionas, karališkasis Madridas
Keliauti į Andalūziją geriau pavasarį arba rudenį. Tai karščiausias Europos regionas, o Sevilija – pats karščiausias didelis miestas iš visų daugiau nei 100 000 gyventojų turinčių Europos miestų. Taigi vasarą jus čia gali pasitikti 40 laipsnių karštis. Tiesa, nors skaičius ir didelis, dar nereiškia, kad karštis nepakeliamas. Teko būti Madride esant tokiai temperatūrai ir nieko baisaus – Ispanijos sostinė, kaip
ir Sevilija, yra toli nuo jūrų, tad oras žemyninis, sausas, prie žemės nespaudžia. Jautiesi kaip šiek tiek įkaitintoje sausoje suomiškoje
pirtyje, ir tiek. Na, bet vis tiek keliauti geriau, kai temperatūra normali. Ruduo – geras metas dėl to, kad vėsiau, o jei norėsis prie jūros, vanduo bus šiltas. Pavasaris geras metas dėl to, kad žydi apelsinmedžiai ir visur tvyro svaiginantis jų kvapas, o jei pataikai per Velykas, tai Andalūzija sužavės ir nesibaigiančiomis procesijomis, ir tuo nenusakomai didingu Velykiniu šurmuliu.

Ispanijos sostinė Madridas, kuriame gyventojų tiek pat kiek  Lietuvoje – didingas ir karališkas miestas. Su milžinišku oro  uostu, kuriame ir geriausia nuomotis automobilį, nes nuomojantis mieste esančiuose punktuose kaina gerokai didesnė. Madridas – išdidus, elegantiškas ir švarus. Kaip ir daugelis Ispanijos miestų Madridas stebina erdviais parkais. Atrodytų, tokioje klimato zonoje parkas miestui yra didelė našta, bet ispanai negaili vietos miestuose, stato juos erdviai, dideles teritorijas skirdami parkams. Viskas žmogui, viskas miesto gyventojams ir jo svečiams. Šis jausmas jūsų niekada nepaliks ir Andalūzijoje. 

Madridui bent porą dienų skirti reikia ir dėl pasaulinio garso meno galerijų. Čia kiekvienas ras sau tinkamą meno galeriją, bet pačią garsiausią Museo del Prado aplankyti būtina. Ji labai didelė, didesnę dalį jos prabėgsite, nes visko net per kelias dienas neaprėpsite,
bet jei norėsite pamatyti Gojos ar Velaskeso darbus, juos rasite visa didybe. Čia svarbu išsirinkti mažesnį tikslą, tada ne taip skauda
širdį, kai skubomis praeini pro šedevrus, kuriais kiti žavisi. Madride smagu slampinėti senamiesčiu. Nelabai didelis, bet jaukus. Smagu žiūrėti į aukštai iškeltą chereso „Tio Pepe“ reklamą ir stebėtis, kad ispanai ją laiko neatsiejamu aikštės architektūriniu elementu. Na, o
jei mėgstate alų, tai jus nustebins miesto centre įsikūrę alaus barai, kurie siūlo savo gamybos nefiltruotą alų. 

Keliai ir papročiai
Iš Madrido patogu traukti į Seviliją, vieną didžiausių ir gražiausių Andalūzijos miestų, esantį už 540 km. Kelias – paprasta autostrada. Ispanijoje be tokių autostradų, dar yra mokamų autostradų, kurios vadinasi „autopista“. Ne taip retai šalia mokamos autostrados eina platus, dviejų juostų viena kryptimi, kelias su skiriamąja juosta per vidurį. Gali rinktis, ar važiuoti mokama „autopista“, ar nemokamu keliu. Pirmuoju atveju bus greičiau, antruoju – lėčiau, o kiek lėčiau, priklauso nuo kelio apkrovimo. Tačiau į Seviliją iš Madrido veda paprasta autostrada.

Ispanai važiuoja ramiai ir tvarkingai. Ir, skirtingai nei Italijoje, keliaujant iš šalies šiaurės į pietus, Ispanijoje vairavimo stilius nesikeičia. Romoje drąsiai eiti per perėjas  pavojinga, o Madride jokio pavojaus nėra – vairuotojai perėjas traktuoja kaip šventą pėsčiųjų zoną. Vienintelė problema yra žiedai. Ispanijoje jie platūs, kelių juostų, bet ispanai žieduose iš skirtingų juostų gali suvažiuoti į tą pačią. Tačiau įvažiuodami į žiedą jie stebi vienas kitą, elgiasi korektiškai, nesistumdo, todėl eismo įvykių nebūna, nerpaisant gana keistokų rokiruočių žiedinėse sankryžose. Girdėjau šnekant, kad Ispanijos policininkai labai greitai nutempia ne vietoje pastatytus automobilius, bet pačiam to patirti neteko, nes problemų dėl automobilio statymo neturėjau. Mokamų stovėjimo aikštelių prie svarbiausių turistinių objektų netrūksta, jos didelės, paprastai visi sutelpa. 

Andalūzija – labai įvairus kraštas. Sevilija, Kordoba, Grenada – nuostabaus grožio miestai su maurų architektūra. Costa del Sol – fantastiška Viduržemio jūros pakrantė, kurioje smėlėtų paplūdimių tikrai netrūksta, o jos Marbelja – vienas gražiausių visos Viduržemio jūros kurortų. Siera Nevada – įspūdingi kalnai ir gamtos draustiniai. Per mėnesį visko neaprėpsi, o kur dar prie
Andalūzijos prisiglaudęs Gibraltaras ir galimybė per 40 minučių iš Ispanijos nuplaukti į Maroką. 

Andalūzijos perlas
Sevilija – visos Ispanijos spalvos. Čia – viena didžiausių Europoje katedrų, kurios visos niekaip nenufotografuosi, o apeiti užtruks tiek laiko, per kiek apeinamas visas senamiesčio kvartalas. Ji kaip įprasta Andalūzijoje pastatyta vietoj mečetes, bet ispanai, statydami katedras, nesulygindavo mečečių su žemėmis, ir to geriausias pavyzdys – Kordoba, kur katalikų bažnyčia gražiai ir labai skoningai įleista į maurų pastatą taip, tarsi ją kas būtų už stogo paėmęs ir atsargiai pastatęs tarp tų tūkstančių mauriškų kolonų.
Sevilijos katedros varpinė La Giralda irgi liko nuo ankstesnių laikų ir buvo mečetės minaretu. Sevilijos katedra – gotikos didybė. Tokia įspūdinga, kad vaikštant siauromis Sevilijos gatvelėmis, kur dažnai pravažiuojant automobiliui tenka prisiglausti prie sienos, kad negautum per pilvą su veidrodėliu, norisi vėl užsukti į centrinę Sevilijos aikštę ir vėl pamatyti katedrą.
Šalia katedros visai kiti laikai – karališkieji Alcazaro rūmai su erdviu dideliu sodu, kuriame stebina fontanų, baseinų ir terasų gausa. Tai labai gera vieta per karščius pasislėpti. Patys mudecharų stiliaus Alcazaro rūmai – su nesuskaičiuojama gausybe kiemelių, menių, kolonų, maurų architektūrai būdingais skliautais. Ne taip toli ir garsioji Sevilijos korida, į kurią nėra paprasta patekti, jei iš anksto nenusipirksite bilieto. Eiti ar neiti – jūsų reikalas. Žinau, kad 1000 žmonių jums pasakys, jog geriau neiti ir nežiūrėti, kaip žudomi gyvūnai, bet jūs nueikite prie koridos prieš kautynes ir pasižiūrėkite, kaip į koridą renkasi ispanai. Pamatysite labai įdomų dalyką
– visi ateina kaip į didžiausią gyvenimo šventę, visi atsineša daug džiaugsmo. Korida yra neatsiejama ispanų kultūros dalis, tad nemanau, kad sąžininga ją maišyti su žemėmis, prisidengiant gyvūnų teisėmis, turint išankstinę neigiamą nuomonę, net
neužsukus ne tik į koridą, bet ir į tikrąją Ispaniją.
Sevilijoje būtina pamatyti Ispanijos aikštę. Gigantiški rūmai, milžiniškas parkas, daug vandens ir svarbūs Ispanijos istorijos momentai, pavaizduoti rūmų papėdėje, ant grindų plytelių ir sienų. Vėl viskas žmogui, nes rūmai 1893 m. ir visa aplink juos esanti teritorija buvo padovanota miestui, kad Sevilijos gyventojai jais galėtų naudotis kultūrai ir poilsiui. 

Kitoje miesto centro pusėje nuo Ispanijos aikštės – „Parasol“ – šiuolaikinė gigantiška, originaliai atrodanti konstrukcija, pastatyta virš namų, virš gatvės, senojo turgaus vietoje. Galima aukštyn pasikelti liftu, apeiti ją taku ir visą Seviliją pamatyti iš viršaus. Galima įsitaisyti apačioje ir pasislėpti nuo saulės – tam šis milžiniškas skėtis ir buvo pastatytas. Kad žmonėms būtų patogiau, o turistams – įdomiau. Vakarinis Sevilijos gyvenimas – šurmulys kavinėse. Smagiausiai tuo metu šmirinėti miesto širdyje, pačiuose seniausiuose jo
kvartaluose.

Sevilijos katedra – viena didžiausių Europoje, kurios visos niekaip nenufotografuosi, o apeiti užtruks tiek laiko, per kiek apeinamas visas senamiesčio kvartalas.

Mudecharų stiliaus Alcazaro rūmai – su nesuskaičiuojama gausybe kiemelių, menių, kolonų, maurų architektūrai būdingais skliautais

Ispanijos aikštė. Gigantiški rūmai, milžiniškas parkas, daug vandens ir svarbūs Ispanijos istorijos momentai,

Kordoba
Būnant Sevilijoje, verta aplankyti Kordobą, iki kurios – 150 km. Kordoba – nedidelis, kompaktiškas miestas su baltais akinančiais namais, gausybe užeigų.
Kordobos širdis – Mezquita. Apie ją jau užsiminiau, kai sakiau, kad kažkoks stebukladarys sugebėjo katalikų bažnyčią atsargiai įdėti į 787 m. statytą maurų mečetę, kuri įkūnijo islamo galią Pirėnų pusiasalyje. Metams bėgant pastatas keitėsi, tad jame atsirado
įvairiausių stilių, o pats paskutinis pokytis – centre išdygusi katedra. Aišku, statant katedrą dalis mečetės buvo nugriauta, bet tai padaryta taip subtiliai, kad atrodo, jog abi skirtingos religijos čia nuostabiai draugauja. Iš toli matai katedros stogą, sienas, bet viduje viskas kitaip: atrodo, kad katedra be sienų ir ją laiko mečetės kolonos. Kordoba ir jos Mezquita yra tai, ką Andalūzijoje būtina pamatyti. Tą patį galima pasakyti ir apie netoli Mezquitos esančius tykius Alcazaro sodus su vandens terasomis. Juose vėl apims tas jausmas – viskas žmogui.

Kordobos katedra

Kordobos katedrą supa maurų architeltūra

Alcazaro sodai

Kordoba
Būnant Sevilijoje, verta aplankyti Kordobą, iki kurios – 150 km. Kordoba – nedidelis, kompaktiškas miestas su baltais akinančiais namais, gausybe užeigų.
Kordobos širdis – Mezquita. Apie ją jau užsiminiau, kai sakiau, kad kažkoks stebukladarys sugebėjo katalikų bažnyčią atsargiai įdėti į 787 m. statytą maurų mečetę, kuri įkūnijo islamo galią Pirėnų pusiasalyje. Metams bėgant pastatas keitėsi, tad jame atsirado
įvairiausių stilių, o pats paskutinis pokytis – centre išdygusi katedra. Aišku, statant katedrą dalis mečetės buvo nugriauta, bet tai padaryta taip subtiliai, kad atrodo, jog abi skirtingos religijos čia nuostabiai draugauja. Iš toli matai katedros stogą, sienas, bet viduje viskas kitaip: atrodo, kad katedra be sienų ir ją laiko mečetės kolonos. Kordoba ir jos Mezquita yra tai, ką Andalūzijoje būtina pamatyti. Tą patį galima pasakyti ir apie netoli Mezquitos esančius tykius Alcazaro sodus su vandens terasomis. Juose vėl apims tas jausmas – viskas žmogui.

Kai sutrukdo uraganas
Į Maroko mietą Tanžirą mes planavome patekti apsistoję Tarifoje. Iš ten arčiausia iki Afrikos, tad kelias trumpiausias, o ir greitaeigiai
keltai plaukia gana dažnai. Tarifa – gana įdomus kurortas, netipinis, nedidelis. Miestas išsidėstęs ant kyšulio, todėl Viduržemio jūra yra ir iš kairės, ir iš dešinės. Vienoje pusėje – ramu, kitoje – bangos. Vėjas pasisuka, tada viskas atvirkščiai. Todėl šią vietą labai mėgsta banglentininkai, jėgos aitvarų entuziastai ir visi kiti, kuriems reikia vėjo ir bangų. Unikali geografinė miesto padėtis sudaro geras sąlygas bet kokiam poilsiui, tačiau miestas nedidelis, nesijungia su kitais pakrantės miestais į kurortų virtinę, tad vasarą nakvynę gauti sunku, geriau užsisakyti ją iš anksto.
Deja, dėl į uraganą panašios audros į Maroką patekti nepavyko – laivai apskritai neplaukiojo, tad teko keisti planus ir keliauti į kalnus
Rondos link, kuri įsikūrusi vienoje vaizdingiausių vietų ant stačios kalkakmenio uolos. Rondą statė maurai, tai jai ir parinko tokią vietą, kad niekas negalėtų prieiti. Įspūdingai atrodo stataus tarpeklio į dvi dalis padalytas, ant stačios uolos užkeltas miestas, kuris į plotį plėstis negali, nes miesto ribos – statūs šlaitai. Dėl tokios vietos Ronda buvo viena iš paskutinių maurų bastionų, kurį krikščionys paėmė tik 1485 m. Rondoje yra viena seniausių Ispanijos koridų, kurioje kovoti su buliumi yra kiekvieno toreadoro svajonė, nes teigiama, kad Rondos korida yra vienintelė, išsaugojusi klasikinį senąjį
kovos stilių.

Į Rondą kelias veda per Pueblos Blancos (baltuosius miestus). Tai kalnuose, stačiuose šlaituose įsikūrusio nedidelės gyvenvieties, kurias statė andalūzai, kad būtų sunku priešui jas rasti ir įveikti. Ir dabar jose pagal maurų tradicijas namai yra balinami, o kaip reikėtų važinėti tų prie uolų prilipdytų baltų „kregždžių lizdų“ gatvėmis – neįsivaizduoju: jos siauros ir beveik vertikaliai kyla aukštyn.
Turint laiko, Rondą tikrai verta aplankyti.

Ronda – stataus tarpeklio į dvi dalis padalytas, ant stačios uolos užkeltas miestas

Ronda nelabai kur turi plėstis

Pueblos Blancos (baltieji miestai) – kalnuose įsikūrusios 
nedidelės gyvenvieties 

Maurai, flamenkas ir kt.
Granada, kaip ir Sevilija – Andalūzijos perlas. Jaukus miestas su įspūdingu maurų palikimu Alhambra ir Generalife. Abu kompleksai
sujungti į vieną (pirmasis – nuolatinė valdovų rezidencija, antrasis – vasaros rezidencija), o jų lankymas susijęs su šiokiais tokiais keblumais, kuriuos reikia žinoti, antraip galite nepatekti į Alhambrą, pačius įspūdingiausius maurų rūmus, kurie suprojektuoti taip, kad žemėje įkūnytų rojaus idėją. Iš išorės – nieko ypatingo, mūras ant aukšto kalno, ir tiek, bet visas subtilus Alhambros grožis – viduje.
Alhambrą lanko labai dideli lankytojų srautai, tačiau jie yra ribojami, todėl yra didelė problema dėl bilietų. Atėję 11 valandą
prie rūmų, bilietų nerasite, jie bus išparduoti, o kitai dienai iš anksto vietoje neparduodami. Iš anksto bilietus galima įsigyti internetu, taigi, jei norite aplankyti Granadoje Alhambrą, taip ir padarykite. Kitu atveju teks keltis anksti, 7 valandą ryto, stoti į eilę, laukti iki 8, kol bus atidarytos kasos, ir po to dar laukti, kol prieisite prie kasos. Paprastai per 2–3 valandas bilietų nebelieka. Ant bilieto atspausdinamas įėjimo laikas, tad gerai būtų, kad tuo laiku prie rūmų ir atsirastumėte. Mes vėlavome, bet tai išėjo į naudą, nes nereikėjo laukti eilėje viduje, kad patektume į pačius rūmus, tiesiog apsauginis, pamatęs mūsų laiką, prastūmė per visą eilę į priekį.
Alhambra ir Generalife – labai didelis kompleksas su milžinišku sodu, kuriam geriausia paskirti didesnę dienos dalį ar visą dieną.
Tuomet neskubėdami galėsite viską apžiūrėti. Kaip ir visur Ispanijoje, taip ir Alhambroje galite pasinaudoti audiogidu.
Granada ne tik maurų palikimas, ji ir flamenko sostinė. Tą pamatysite slampinėdami Alhambros papėdėje, po senamiesčio gatves. Geriausia flamenką žiūrėti ten, kur žiūri vietiniai. Bet surasti tokias vietas galima tik atsitiktinai: eini gatve, matai, kad ispanai suka į kažkokį skersgatvį ir staiga randi salę ir flamenką.
Ispanai kitaip žiūri flamenką – jie reaguoja į įvykius scenoje karštai, kaip ir patys artistai reaguoja savotiškais šūksniais į kolegų
pasirodymus. Turistai paprastai tyli ir žiūri, nes nežino, kaip reaguoti, todėl stebėti flamenką tarp ispanų įdomiau, be to, patys ispanai
chaltūros nežiūrės. Bet tokį variantą pavyks atrasti atsitiktinai. Na, o tie, kurie reklamuojami gatvėse, irgi neblogi. Tik prieš pirkdami bilietą pasidomėkite keliais pasiūlymais, paprašykite, kad parodytų salę, pažiūrėkite, kiek artistų dalyvaus pasirodyme.
Jei scena miniatiūrinė, jei dalyviai du, ieškokite erdvesnio varianto ir didesnio kolektyvo. Ir nebūtinai flamenką žiūrėti reikia sėdint prie staliukų. Flamenką Granadoje galima išgirsti ne tik salėse, bet ir gatvėje: kai kurie gatvės muzikantai ir dainininkai – tikri profesionalai.
Galima ilgai ginčytis, kuris miestas gražesnis – Granada ar Sevilija, bet tiesos nerasite. Abu miestai žavūs, abu labai skirtingi, abu turi ką parodyti, na, o ispanų svetingumas visoje Andalūzijoje – vienodas.
Ispanai nekelia tiek chaoso kaip italai, jų miestai tvarkingesni, naktimis visos gatvės nuplaunamos, tad anksti ryte eini per švarų, „išskalbtą“ miestą. Ir visur „jamon“ – šimtai rūšių, šimtai skonių. Ir turbūt nerasi geresnės vietos burnoje tirpstančiam iberiškam „Bellota“ kumpiui paragauti.

Alhambros didybei ir subtilumui reikia skirti vysą dieną

Granada – jaukus, muzikalus ir labai įdomus miestas