Pasivaikščiojimas po Etną
Apie Siciliją galima nemažai pasiskaityti, daug kas ten buvo, nemažai jų grįžę aprašo savo įspūdžius. Nuomonės skirtingos, dažnai net priešingos, bet ir žmonės skirtingi, tad net tų pačių dalykų vertinimai nėra vienodi.
Nevienodai vertinamas ir vienas įspūdingiausių Sicilijos objektų – Etnos ugnikalnis: vienus jis beprotiškai sužavi, kitiems – „ai, nieko įdomaus“.
Man Etna – vienas įdomiausių ir įspūdingiausių potyrių Sicilijoje.
***
Etna – didžiausias veikiantis ugnikalnis Europoje ir šis ugnikalnis įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Interneto enciklopedijoje „Wikipedia“ teigiama, kad 160 km perimetro ugnikalnio papėdė yra Londono dydžio. Etna ne šiaip ugnikalnis – tai stratovulkanas, bet apie tai – šiek tiek vėliau.
Etna laikomas gana jaunu ugnikalniu – iš jūros iškilo maždaug prieš 2,5 mln. metų, o pirmą kartą išsiveržė maždaug prieš 2 mln. metų.
Kelionė per visą Sicilijos salą, nuo vieno jos galo iki kito, kur stūkso Etna, netrunka labai ilgai – važiuoju autostrada, mažas mano „kibirėlis“, nepaisant menko dydžio ir mažų ratukų, rieda gana smagiai, ir štai kažkuriuo metu, kai iki Etnos lieka dar apie 50 km, tarp debesų išvystu tą didingą kalną. Visi aplinkiniai kalnai, iki tol buvę visai padorūs, staiga tampa menki ir maži.
Mano tikslas – pietinė Etnos dalis, iš ten geriausia apžiūrėti ugnikalnį, kuris šiuo metu yra 3 320 m aukščio, bet po kurio laiko gali būtin ir aukštesnis arba žemesnis, nes Etnos aukštis nuolat kinta (prieš 100 metų Etna buvo 30 m aukštesnė).
***
Norint patekti į Etnos pietinę pusę, tenka išsukti iš autostrados ir vingiuotais keliukais, besidriekiančiais per nedidelius miestelius, judėti tikslo link – 1 900 m aukštyje esančio Rifugio Sapienza. Tai viešbutis, keli restoranėliai, kelios tyrimo bazės ir milžiniška stovėjimo aikštelė, sakykim taip: bazė, iš kurios kelias eina aukštyn, Etnos viršūnių link.
Judu per tuos nedidelius miestelius ir džiaugiuosi, kad mano automobilis mažas – gatvės siauros, automobilių prikaišiotos, prasilenkti ne taip lengva. Už miestelių, pakelės – šiukšlynai. Jei tik pakelė kurioje nors vietoje praplatėja ir tarp kelio bei metalinio atitvaro yra kelių kvadratinių metrų laivas plotas, jame bus šiukšlių kalnai.
Visą Etnos papėdę galima ratu apvažiuoti traukiniu, yra speciali geležinkelio linija, žmonės sako, kad visai nieko ta kelionė: traukinys stoja nedideliuose miesteliuose, išlipęs gali sicilietišką dvasią pajusti, bet man neteko juo naudotis, nes reikėjo pačios Etnos, o ne aplink ją išsibarsčiusių kaimelių. Reikėjo ugnikalnio dvasios.
***
Artėjant Etnos link šiukšlių mažėja, kaimai retėja. Dar normaliai nepakilus aukštyn, pačioje papėdėje pasitinka to milžiniško pragaro fabriko produkcija. Sustoju, nes vaizdas nepakartojamas: Etna dar labai toli, o čia visi laukai pilni jos lavos. Šalia lavos ir namas stovi, kažkur kitur, lavos lauko vidury, tik namo likučiai. Mačiau filmą apie tos lavos slinkimą. Viskas vyksta labai lėtai, kur kas lėčiau nei vėžlio greičiu, bet nesustabdomai – žmonės stovi tarp savo namų ir lėtai slenkančios lavos ir verkia, nes žino, kad greičiausiai po paros ar dviejų jų namų nebeliks. Ir vis tik, nepaisant to, Etnos papėdė yra tankiausiai apgyvendinta Sicilijos vieta, čia – pati derlingiausia žemė, čia siciliečiai renka po kelis derlius per metus. Papėdėje, galima taip sakyti, ir antras pagal dydį Sicilijos miestas Katanija, kuris nuo Etnos pragaro taip pat yra ne kartą nukentėjęs.
***
Serpantinu kylu aukštyn, Rifugio Sapienza link. Ir vis norisi sustoti, fotografuoti, bet nugali šaltas protas – ten, viršuje, to gero bus dar daugiau.
Prie Rifugio Sapienza automobilių aikštelės yra du seni krateriai. Vienas kaip ant delno – eik ir žiūrėk, niekur lipti nereikia. Kitas – aukštas, teks gerokai palypėti. Abu rausvi, jei diena ryški, nuo jų puikiai matosi ir Katanija, ir jūra. Tik ryškių dienų, kuriomis anticiklonas atneša skaidrų orą iš šiaurės, o ne iš dulkinos Afrikos, Sicilijoje nedaug, todėl Katanija dažniau būna išplaukusi, kaip per miglą.
Šalia pirmojo kraterio, kiek žemiau, matosi dar vienas – juodas ir piktas. Čia pat – milžiniškas lavos laukas – visiškai juodas, matyt, nesenas. Aplink – spalvų įvairovė: mėlyna, žalia, rausva, juoda, pilka, dar kažkokie nerealūs deriniai.
Žmonių nemažai, kiekvienas renkasi pats, kaip geriau siekti Etnos viršūnių. Vieni pasiryžę užkopti pėsčiomis nuo pat Rifugio Sapienza, kiti naudojasi keltuvu, kuris tikrai nepigus, bet labai greitai keliautojus iš 1 900 m pakelia į maždaug 2 500 m aukštį. Po to galima važiuoti sunkvežimiais į 2 900 m aukštį, ar vėl ryžtis kilti pėstute.
Pati pagrindinė Etnos gerklė, jau keleri metai uždaryta – prie jos prieiti griežtai draudžiama.
Prie Rifugio Sapienza automobilių aikštelės yra du seni krateriai. Vienas kaip ant delno – eik ir žiūrėk, niekur lipti nereikia.
Kiekvienas renkasi pats, kaip geriau siekti Etnos viršūnių. Vieni pasiryžę užkopti pėsčiomis nuo pat Rifugio Sapienza, kiti naudojasi keltuvu, kuris tikrai nepigus, bet labai greitai keliautojus iš 1 900 m pakelia į maždaug 2 500 m aukštį. Po to galima važiuoti sunkvežimiais į 2 900 m aukštį, ar vėl ryžtis kilti pėstute.
***
Pakilus keltuvu aukštyn verta apeiti vieną pastato salę, kur prikabinėta nuotraukų, kuriose užfiksuoti Etnos išsiveržimai. Nustebino. Buvau įsitikinęs, kad Etna ugnimi spjaudėsi senokai ir tą daro ne taip dažnai, bet, pasirodo, ir prieš du, ir prieš tris, ir prieš keturis, ir prieš penkis mėnesius. Nuotraukose matau ir kitokių dalykų: štai ta kavinė nukentėjo, sudegė, štai anas keltuvas buvo „nuneštas“ žemyn, štai ta mokslininkų stotis tik per plauką liko sveika. Žodžiu, veiksmas vyksta nuolat, o siciliečiai prie to, kad pastatus ir keltuvus tenka nuolat atstatinėti, yra pripratę.
Išlendu į lauką apsižvalgyti. Iš čia specialiais sunkvežimiais, su dengtomis kabinomis galima keliauti aukštyn, į 2 900 m aukštį, kur yra filosofo bokštas, pastatytas senovės graikų filosofo Empedoklio garbei. Legenda pasakoja, kad Empedoklis užlipo ant Etnos ir norėjo patyrinėti kraterį, sužinoti, kodėl ugnikalnis spjaudosi ugnimi, bet įkrito ir sudegė. Beje, filosofo bokšto taip ir neteko pamatyti, sako, jis prieš keliolika metų buvo palaidotas po storu pelenų sluoksniu.
***
2 500 m aukštyje, peizažas visiškai kitoks – yra tik trys spalvos: juoda, balta ir mėlynas dangus. Na, dar baltos ir juodos mišinys. Temperatūra gana aukšta, marškinėliai trumpomis rankovėmis, jei nėra vėjo ir šviečia saulė, – pats tas.
Prieinu prie kažkokių milžiniškų baltų darinių – pasirodo, tai sniegas. Iš viršaus padengtas juodo šlako sluoksniu, kuris nuo saulės įkaitęs. Oro temperatūra tikrai didesnė nei 20 šilumos, bet sniegas netirpsta. Net balų prie jo nėra. Kažkas fantastiško, kažkokie neaiškūs fizikos dėsniai veikia. Tas juodas šlakas irgi keistas – dulka, bet batų neteplioja.
***
Keliaujam dar aukščiau. Štai ten, 2 900 m aukštyje, keliautojai pamato tai, ką labiausiai tikisi pamatyti – dūmus, besiveržiančius iš kraterio, pajunta tą karštį, tą jausmą, sakantį, kad niekas čia po kalnu nesnaudžia, kad ta ramybė laikina apgaulinga.
Tai, kas ten aukštai matoma, po kurio laiko pasikeis. Kiekvienas naujas išsiveržimas keičia Etnos pavidalą, atsiranda nauji krateriai, lava užlieja kelis dešimtmečius smagiai augusius krūmus ir žalias plotas tampa juodu. Juodai pilka beformė pelenų ir lavos dykynė su garuojančiais plyšiais.
Žvalgaisi į tą pragaro mašiną ir negali nesistebėti jos produktyvumu, kiek įvairiausios medžiagos ji išspjauna.
Teigiama, kad Etnos išsiveržimus skatina po šiuo kalnu esantis net 30 km ilgio ir 4 km gylio magmos židinys, kurį nuolat papildo išsilydžiusios medžiagos, besiveržiančios iš po plutos. Neblogas fabrikėlis.
