Iš vakarų – į rytus
Kas ta Irano revoliucija, kad jos vadai jau 40 metų valdo Iraną? Kas tie ajatolos, kurie Vakarų pasaulyje jau tapo bendriniu, dažnokai neigiamą prasmę turinčiu titulu? Norint tai išsiaiškinti, reikėtų grįžti į 1979 metus, kai buvo nuverstas Irano šachas Mohamedas Rezas Pehlevis. Labai supaprastintai galima sakyti taip: Pehlevis siekė Iraną paversti vakarietiška valstybe ir jau buvo pradėjęs savo islamiškoje šalyje diegti liberalias vertybes, tačiau daugumai gyventojų jos buvo nepriimtinos, todėl ir kilo revoliucija. Bet tai būtų tik maža dalis tiesos. Norint atskleisti viską, reikėtų kalbėti apie ekonomines, socialines problemas, neracionalų biudžeto švaistymą, keistoką Pehlevio atėjimą į valdžią, didžiulę islamo įtaką šalies gyventojams, šio šacho tėvo vykdomą Irano antiislamizavimo politiką, susidorojimus su opozicija ir t. t. Žodžiu, kubilas buvo didelis, ingredientų, galinčių iš to kubilo išsiveržti, buvo labai daug. Ne antraeilį vaidmenį suvaidino ir tai, kad Pehlevis palaikė gerus santykius su JAV.
Irano revoliucija musulmonų pasaulyje buvo sveikinama kaip didžiausia visų laikų islamo revoliucija. Ji taip pat susilaukė palaikymo iš kairiųjų Lotynų Amerikos revoliucionierių. Po revoliucijos kardinaliai pasikeitė JAV ir Irano santykiai. Be to buvo sugrąžintas šventas islamo įstatymas – šariatas.
Galima pasakoti, kad nuo to laiko Iranas tapo nelaiminga šalimi, bet taip nėra. Tai visai kitokios kultūros šalis, kuri parodė, kad jai nepriimtinos tos taisyklės, kurios tapo normos Vakarų pasaulyje. Viskas gerai, galima gyventi ir kitaip, bet kodėl reikia erzinti visą pasaulį?
O jei kas nors negerai?
Tiek Vakarų politikai, tiek straipsnius rašantys žurnalistai terminą „ajatola“ labai supaprastino – jis tapo Irano režimo arba demokratijos priešo sinonimu. Tačiau tai yra pernelyg primityvus ir labai neteisingas vertinimas. Visų pirma reikėtų įsisąmoninti, kad islamo valstybėse religinė teisė vaidina kur kas didesnį vaidmenį, nei krikščioniškose valstybėse – islamas reguliuoja įvairias gyvenimo sritis (tai ne tik maldos mečetėse, bet ir šeiminiai ar kaimynų ginčai, verslo reikalai). Islamas vadovauja teisei, kai kuriose šalyse (o Iranas yra viena iš jų) jis turi didelę įtaką sudarant bet kokias su religija ir ne tik su ja susijusias sutartis, pasirašant įvairius dokumentus, sprendžiant ginčytinas situacijas. Kuo mažesnis miestas, tuo didesnė islamo įtaka. Kuo uždaresnė bendrija, tuo didesnė islamo įtaka sprendžiant jos problemas.
Tokia valdymo ir teisės sistema suformavo paprastą taisyklę – jei valstybei kas nors negerai, vadovavimą perima dvasininkai ir šalies ekonomika bei politika atsiduria jų rankose.
Šiais laikais toks perėmimas gali būti labai greitas, nes tik kvailys gali manyti, kad islamo dvasininkai vis dar naudojasi pašto balandžiais, o ne internetu. Bet reikia pasakyti, kad, skleidžiant islamo tiesas, vienu metu labai svarbų vaidmenį suvaidino net dabartine samprata tokios primityvios ryšio formos kaip telegrafas ir paštas. Islamo šalių dvasininkai visada mokėjo savo žodžiu greičiau pasiekti tautą nei tų šalių politikai.
Senais laikais islamas buvo lokali religija, t. y. nedidelės žmonių grupės burdavosi aplink savo dvasininką, todėl kiekviena grupė susikurdavo savo tvarką ir teisę pagal tai, kaip dvasininkas interpretuodavo Koraną. Esant šiuolaikinėms medijoms milijoninei auditorijai savo tiesas gali skelbti tūkstančiai islamo dvasininkų.
Dievas ir stebuklas
Ajatola (arab. „ajat“ – „stebuklas“ + „allah“ – „dievas“) – aukšto rango musulmonų šiitų religinis mokytojas, turintis teisę laisvai aiškinti islamo doktriną ir šariato normas.
Šiizmas – islamo kryptis, religinio mokymo šaltiniu pripažįstanti tik Koraną. Tai antra pagal dydį islamo šaka, kuriai priklauso apie 15 proc. musulmonų (kitais duomenimis, keliais proc. mažiau). Daugiausiai jų yra Irane – 89 proc., Azerbaidžane – 85 proc., Bahreine – 70 proc. ir Irake – 62 proc. Didžiausia Libano religinė grupė taip pat yra šiitai (36 proc.). Didelę dalį gyventojų šiitai sudaro Jemene (49 proc.), Kuveite (30 proc.), Pakistane (15–20 proc.), Sirijoje (15–20 proc.). Ajatolų visame pasaulyje yra apie 4 tūkst., jų galima sutikti ne tik minėtose šalyse, bet ir Nigerijoje ar D. Britanijoje. Daugiausiai ajatolų gyvena dviejuose miestuose – Eufrato slėnyje įsikūrusiame Irako mieste Nadžafe, kuris dabar yra tapęs labai svarbiu šiizmo religiniu centru, kurį šiais laikais per metus aplanko keli milijonai piligrimų, ir Irano centrinėje dalyje įsikūrusiame Kumo mieste, kuris yra vienas iš šventų miestų, svarbus šiitų piligrimų taškas, kuriame yra pati didžiausia Irano seminarija, kur ir prasidėjo Irano revoliucija.
Turbūt jau supratote, kad ne visi ajatolos dalyvauja Irano valdyme. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti ir tai, kad net ne visi ajatolos pritaria tokiai politinei sistemai, kokia yra Irane – kai kurie jų mano, kad dvasiniai mokytojai neturi dalyvauti politikoje, o dar blogiau, uzurpuoti valdžią ir atsistoti aukščiau už prezidentą.
Ajatola nėra istorinis darinys. Nepaisant to, kad pats terminas yra atsiradęs dar X amžiuje, kad XVIII a. ajatolų įtaka buvo nemaža, galima drąsiai sakyti, kad šis titulas yra naujoviškas, nes iki XX amžiaus buvo gana retas, kurį tikintieji suteikdavo išskirtiniam dvasininkui. Ajatolų „gamyba“ prasidėjo 1920-aisiais, kai Irane, Kumo mieste, kai buvo įsteigta šiuo metu didžiausia Irano šiitų seminarija. Tačiau realiai šis titulas paplito po 1979 m., t. y. praūžus Irano revoliucijai, kuri dar vadinama islamo revoliucija. Ajatola dažnai įvardijamas kaip mokslinis laipsnis, ir tai yra tiesa, nes tai teologijos laipsnis suteikiamas mudžahidams, kurie jau turi teisę savarankiškai spręsti musulmoniškos teisės klausimus.
Taigi, praūžus Irano revoliucijai, nuvertus Vakarams palankų šachą Pehlevį, Iranui reikėjo naujosios valdžios. Pati situacija (vis tik islamo revoliucija) reikalavo religinės legitimacijos. Tad geriausias pasirinkimas ir buvo didysis ajatola Chomeinis.
Kas patinka, tą ir renkuosi
Kalbant apie ajatolas, būtina paminėti vieną įdomų šiizmo bruožą, kurį būtų galima pavadinti demokratiškumu. Gal ta demokratija ir kiek specifinė, bet ji egzistuoja. Šiizme tikintysis nėra pririštas nei prie konkretaus rajono (kas pas mus yra parapija), nei prie konkretaus ajatolos. Šiitas gali pasirinkti tą ajatolą, kuris jam yra priimtiniausiais ir gyventi vedamas būtent to ajatolos tiesų. Pasirinkimas yra nemažas, šiais laikais kiekvienas ajatola turi savo internetinį puslapį, nemažai jų turi profilius socialiniuose tinkluose, kanalus „YuoTube“ portale. Šiitas ajatolą gali rinkti pagal jam priimtinas religines tradicijas, pasaulėžiūrą, net politines simpatijas. Pats titulas ajatola nieko nereiškia – jis sekėjų nesutrauks, tikinčiuosius sutraukia konkreti ajatolos veikla, jo išsakomos tiesos, sprendimai.
Pasirinkimas susijęs ir su finansais – labai nedidelį ajatolų skaičių išlaiko valstybė, visi likę ajatolos gyvena iš tikinčiųjų paaukotų pinigų. Suprantama, kad tokiu atveju ajatolos populiarumas vaidina labai svarbų vaidmenį – turintieji daugiausiai sekėjų, gali turėti erdvius biurus, nemažą padėjėjų armiją, rengti seminarus, steigti mokiniams stipendijas ir net investuoti.
Nuo seminarijos iki...
Kelias į ajatolą eina per seminariją. Pirmiausia reikia tapti mudžahidu, kurie yra trijų rangų.
Pirmojo rango mudžahidas aiškina tik šariatą, priimdamas sprendimą remiasi paties pasirinktu teisės šaltiniu, o štai trečiojo rango mudžahidas turi teisę spręsti dar nenagrinėtus klausimus, gali remtis vien tik savo autoritetu, jis turi teisę analizuoti temas, neminimas Korane ir Sunoje (senovės arabų bendruomenės elgesio taisyklių ir papročių rinkinyje). Pretenduojantis tapti trečiojo rango mudžahidu asmuo turi būti išstudijavęs visą islamo teologinės teisės kompleksą ir jo aiškinimo variantus mazhabuose, taip pat įrodyti savo pranašumą prieš kitus mudžahidus privačiuose ir viešuose disputuose.
Mudžahidu tampama seminarijoje, į kurią įstoti gali visi, taip pat ir moterys. Dažniausiai mokslai trunka ketverius metus, po kurių seminarijos klausytojo patronas – ajatola, suteikia jam mudžahido titulą, be abejo, pirmo rango. Tolesnis kelias vėl eina per mokslus, Korano interpretaciją, sprendimų priėmimą ir pan. Tuo pat metu tenka gausinti savo sekėjų gretas.
Pats aukščiausias titulas yra didysis ajatola – jo atitikmuo katalikų pasaulyje yra kardinolas. Kardinolų kolegijoje šiuo metu yra 118 rinkimų teisę turinčių kardinolų (iš viso šio straipsnio rašymo dieną katalikų pasaulis turėjo 216 kardinolų, bet rinkimų teisę turi tik iki 80 metų amžiaus kardinolai). Didžiųjų ajatolų yra 86 (ne taip lengva buvo rasti šį skaičių, be to, tai skaičius, apie kurį reikėtų sakyti „galbūt“). Tačiau abejonių tikrai nekelia faktas, kad didžiuoju ajatola tampama visam gyvenimui – savo funkcijas didysis ajatola privalo atlikti iki pat mirties.
Katalikų kardinolus galima atskirti pagal jų beretę, o ajatolos jokių skiriamųjų ženklų neturi. Jų nepažinsi gatvėje, jie neturi išskirtinių rūbų elementų, be to, ajatolos nepasižymi išskirtine savita elgsena (aišku, mums europiečiams, ajatolos yra kažkuo panašūs senukai su turbanais ir žila barzda, bet tai nėra skiriamasis ženklas) . Šiitų dvasininką galima pažinti pagal turbaną, tik tiek. O jei turbanas juodas, vadinasi, dvasininkas yra vienas iš Mahometo palikuonių. Bet ir tai nebūtinai turi būti tiesa, nes musulmonų pasaulyje buvo kilęs ne vienas skandalas dėl genealoginio medžio falsifikavimo.
Ajatolos kartais irgi įsivelia į įvairius skandalus, kas nedidina šio titulo prestižo, bet vėlgi, jei koks ajatola siejamas su narkotikų gabenimu iš Afganistano, tai nereiškia, kad visi jie yra tokie. Vakarų pasaulis dažnai nesistengia suprasti Rytų (kaip ir Rytai – Vakarų), tad žodis „ajatola“ mūsų pasaulyje paprastai turi neigiamą prasmę – tai kažkoks tipas, kuris valdo Iraną, sodrina uraną, gamina branduolinį ginklą, užpuldinėja tanklaivius. Tačiau reikia suprasti ir tai, kad ajatolų Irane yra visur – valdžioje, švietime, sporte, versle, net meteorologijos įstaigose. Ajatola nėra diktatorius – ajatola yra aukščiausio rango mudžahidas – Korano ir Sunos teisės aiškintojas.
Kas tie „tylieji“?
Ajatolos kaip bendrinio žodžio vartojimas parodo žmogaus neišprusimą. Situacija ganėtinai sudėtinga ir nevienareikšmiška. Pavyzdžiui, ar žinote, kad yra toks terminas kaip „tylieji ajatolos“? Tai tie ajatolos, kuriems po Irano revoliucijos nepatiko tolesnė šios šalies įvykių eiga. Tais laikais jie buvo gana tylūs, dabar su Irano politika nesutinkantys ajatolos turi kitokių galimybių, ir visa tai jiems suteikia internetas. Šiitas gali su sau priimtinu ajatola bendrauti per didelį atstumą. Bet jei prireiks, jis gali pas savo ajatolą, į jo mečetę, važiuoti net į kitą pasaulio kraštą, svarbu, kad jo dvasinis mokytojas atitiktų tas pažiūras, kurios priimtos šiitui. Kitas klausimas, kiek yra tokių, kuriems nepatinka ajatolos Chamenėjaus tvarka? Kiek tokių, kurie nori kažkur išvažiuoti ir gali tai padaryti?
Pripažįstama, kad internetas ir socialiniai tinklai išlaisvino dalį iraniečių, anksčiau režimas galėjo užgniaužti tuos ajatolas, kurie jam nepritarė, o dabar tą padaryti kur kas sunkiau, nes opozicijoje esantys ajatolos gali savo tiesas skelbti iš bet kurios pasaulio dalies.
Irano valdžia tą supranta ir bando imtis priemonių. Galbūt mums sunku suprasti, faktą kad didysis ajatola įsakė areštuoti ajatolą, bet kaip pavyzdį galiu pateikti tai, kas nutiko 2018 metų kovą, kai Irano saugumas suėmė didžiojo ajatolos Sadiq Hussaini Shirazi sūnų, irgi ajatolą Husseiną Shirazi. Shirazi šeima – tai vadinamųjų „tyliųjų ajatolų“ šeima, kurie oponuoja dabartinei Irano valdžiai, revoliucinėms idėjoms ir turi ganėtinai daug sekėjų. Shirazi areštas sulaukė labai daug protestų ne tik Irane, bet ir kitose šalyse, kur protestuotojai rinkosi prie Irano ambasadų. Jei ne viešumas, Husseinas Shirazi kalėtų iki šiol, tačiau jį paleido tą patį mėnesį.
Kas vis tik yra ta pašventintųjų valdžia?
„Velâyat-e Faqih“ yra šiitų politinė doktrina, kurią būtų galima nusakyti taip: pašventintųjų valdžia. Vyrauja stereotipas, atseit „Velâyat-e Faqih“ koncepciją sumanė po Irano revoliucijos prie šalies vairo stojęs ajatola Chomeinis. Tačiau šią doktriną šiitų mudžahidai pripažįsta nuo seno. Dabartinis Irano lyderis ajatola Chamenėjus pasakė, kad „Velâyat-e Faqih“ yra viena iš labai aiškių šiitų fikhų. Čia turbūt reikėtų trumpai paaiškinti, kas yra tas fikhas. Tiesioginis žodžio vertimas yra „gilus išmanymas“. Fikhas yra islamiškosios teisės mokslas, religinė teisėtyra, apimanti visus musulmonų religinio, civilinio ir valstybinio gyvenimo santykius. XIX a. fikhas kaip valstybinė teisė daugelyje musulmoniškų kraštų buvo išstumtas vakarietiškos teisės. Dabar fikhu paremta Saudo Arabijos, Afganistano, Irano teisinė sistema. Tiesa, kalbant apie Iraną, gal reikėtų pridurti „iš dalies“.
Bet grįžkime prie Chamenėjaus žodžių. Jis teigia, kad politinę doktriną „Velâyat-e Faqih“ ajatola Chomeinis tik užrašė ir išplėtojo, taip pasauliui atverdamas naujus horizontus. Labai nesinori narplioti istorijos, iš kur atkeliavo „Velâyat-e Faqih“ doktrina, nes tai dar du šio žurnalo puslapiai, bet noriu pabrėžti, kad kol ajatola Chomeinis buvo gyvas, „Velâyat-e Faqih“ doktrinos niekas nebandė ginčyti. Tačiau šiais laikais ne vienas ajatola teigia, kad valdžios sutelkimas vienose rankose neturi nieko bendro su šiitų tradicijomis. Bet, kaip ir katalikų bažnyčioje, taip ir pas musulmonus svarbų vaidmenį vaidina hierarchija – kunigas nepašokinės prieš kardinolą, mudžahidas nepašokinės prieš didįjį ajatolą. Žemesnio rango Korano mokytojai neturi tokios gyventojų paramos, kokią turi didieji ajatolos, ir tai yra taisyklė, prieš kurią nepapūsi.
Kitaip manantieji
Kitokį požiūrį į valstybės valdymą turinčių, juos gal net būtų galima vadinti opozicija, ajatolų centras šiuo metu yra Irako miestas Nadžafas. Šis miestas apskritai tampa ajatolų sostine – galbūt ajatolų skaičium ir nelenkia Irano miesto Kumo, bet studentų, studijuojančių islamą ir siekiančių tapti mudžahidais skaičiumi Nadžafas jau aplenkė Kumą.
Irake, o kartu ir Nadžafe, aukščiausias šiitų ideologinis vadas yra Ali al-Husseini al-Sistani. Didis autoritetas, kuris tokias aukštumas pasiekė neturėdamas jokios valstybės vairo, kaip yra kalbant apie Iraną ir Chomeinį arba Chamenėjų. Įdomiausia tai, kad Ali al-Sistani yra priskiriamas tų „tyliųjų ajatolų“, kurie siekia, kad religija būtų atskirta nuo valstybės valdymo, grupei, ir tokios politikos jis laikosi nepaisant to, kad šiitai Irake sudaro daugumą.
Ali al-Sistani yra iranietis, turintis 3,5 milijono gerbėjų Irane, o jo sūnus tvirtai įleido šaknis Kume.
Nadžafas sutraukia vis daugiau piligrimų, o šių metų kovą Irano prezidentas Hassanas Rouhanis irgi apsilankė Nadžafe, ir tai buvo pirmasis jo vizitas Irake per visą prezidentavimo laiką. Pasak kai kurių šaltinių, prezidento Rouhanio vizitas Nadžafe buvo panašus į kai kurių Europos vadovų vizitą pas popiežių, skirtumas tik tas, kad Vatikanas yra ištisi rūmai, o al-Sistani rezidencija Nadžafe yra gana kukli.
Tai kas juos valdo?
Po Rouhanio vizito Irake buvo įvairių kalbų ir spėlionių, tačiau Iraną tyrinėjantys analitikai teigia, kad didelių iliuzijų nereikia turėti – šalis juda karinės diktatūros link, ir viskas, ką mes matome, yra tik uždanga. Manoma, kad Irano ajatola Chamenėjus tik formaliai yra valstybės galva, bet reali jo įtaka mažėja: Irano revoliucijos gvardija (IRG) šalyje jau yra sukūrusi stiprų skirtingų ekonomikos šakų konglomeratą, kuris, neoficialiais duomenimis, galbūt net sukuria pusę visos šalies BVP (IRG aktyviai reiškiasi naftos ir dujų gavyboje, telekomunikacijų srityje ir žemdirbystėje, taip pat kitose srityse). Ekonominė galia, kaip žinia, visada virsta politine galia. IRG turi specialių padalinių, tokių kaip specialiosios „Al-Kuds“ pajėgos, kurios vykdo įvairias operacijas už Irano ribų ir taip padeda Iranui spręsti užsienio politikos klausimus. Tačiau kol kas IRG dar negali gyventi be ajatolų. Kad ir kokie ekonomiškai stiprūs būtų Irano generolai, be dvasininkų jie politinės stiprybės ir tautos vienybės neturės. Ajatolos legitimizuoja visą sistemą. Islamas sėkmingai sugeria visas krizes, tarptautines sankcijas, nes taip sudaromas įspūdis, kad priešai puola tautą ir religiją.
Vis tik pastaruoju metu JAV žvalgyba labiau seka Irano kariškių, o ne ajatolų veiksmus. Visos tos provokacijos Persijos įlankoje rodo, kad Irane svorio centras gali būti pasislinkęs į labai nepalankią mums pusę. Irano revoliucijos gvardijos lyderiams labai palanku, kad Vakarai demonizuoja ajatolas – tai nukreipia dėmesį nuo tikrosios grėsmės. Bet reali grėsmė kyla ne iš islamo, o iš kitur. Religija visada yra gera priedanga, ir ypač ja sėkmingai naudojasi karinės diktatūros.
