Amfiteatro kaimynas su kvapeliu

Mano vaikystės laikais vyrų tualetų sienos buvo nutepliotos nešvankiais piešiniais ir užrašais. Kai kuriuose net laisvos vietos neliko. Neseniai paklausiau sūnaus: „Ar jūsų gimnazijoje tualeto sienos irgi apipaišytos pimpalais?“ „O kaip tu manai?“ – atsakė klausimu į klausimą. Niekas nesikeičia. Daugiau nei 2000 metų nesikeičia. Tualetinis humoras yra universalus reiškinys, nes ir ant Senovės Romos viešųjų tualetų sienų buvo begalė nešvankių grafičių.

Quotes
Platesnė paskirtis
Senovės Romos laikais romėnams piešti ant tualeto sienų lyg ir nereikėdavo – tai jau buvo padaryta statant tualetą: sienas mozaikomis išpuošdavo tie, kurie mokėdavo tą padaryti estetiškai. Vienais atvejais tualetinės mozaikos herojus buvo Trojos karaliaus Trojo sūnus, nepaprasto grožio vaikinas Ganimedas, kurs dailininkų dažniausiai vaizduojamas nuogas ir kurį Dzeusas pagrobė ir atsigabeno į Olimpą, atseit vynui pilstyti. Matyt, gerai pilstė, nes Dzeusas jam dovanojo nemirtingumą ir amžiną jaunystę. Ganimedas buvo populiarus herojus ne tik Senovės Graikijoje, bet ir Senovės Romoje. Kitas Romos imperijos tualetų mozaikų herojus buvo Narcizas. Irgi nenusakomo grožio graikų mitologijos jaunuolis, kuris pamatęs savo atvaizdą vandenyje taip save įsimylėjo, kad jam daugiau nieko nereikėjo.
Vieno Mažojoje Azijoje atrasto viešojo tualeto mozaikos su minėtais graikų mitologijos herojais istorikams leido suprasti tam tikrus romėnų higienos niuansus – tapo aišku, kam reikalingi pagaliukai su nedideliu kempinės gabalu ant galo. Pasivalyti.
Iki šių laikų išliko 250 Senovės Romos tualetų. Prijungti prie kanalizacijos sistemos, ko vėliau iki pat XIX a. niekas nedarė, jie yra kažkuo panašūs į modernius tualetus. Panašūs ir kartu labai skirtingi, nes tuo metu egzistavo kitos normos. Romėnai į fiziologiją, o kartu ir į gamtinių reikalų atlikimą, žiūrėjo labai laisvai, todėl tualetai buvo dideli, atviri, kad žmonės juose galėtų pabūti, pabendrauti, pajuokauti, pasipasakoti. Tai mes į tualetą užeiname atlikti gamtinių reikalų, užsidarome kabinoje ir stengiamės ten būti kuo trumpiau. Romėnai turėjo kur kas daugiau tikslų. Jie net turėjo savo dievybę Venus Cloacina, kuri rūpinosi visais sanitariniais reikalais.

Helenistinė higienos revoliucija
Patogūs sėdimi tualetai egzistavo Egipte, Artimuosiuose Rytuose, tačiau pirmieji viešieji tualetai pasirodė II a. pr. m. e. Pergame – Graikijos išeivių įkurtame Mažosios Azijos antikiniame mieste, kuris tais laikais buvo vienas didžiausių ekonominių ir kultūrinių pasaulio centrų. 25 km nuo Egėjo jūros esantis miestas tais laikais buvo Pergamo karalystės sostinė. Jis tapo svarbiu helenizmo kultūros centru, ir kai 133 m. pr. m. e. Pergamo karalystė atiteko Romos imperijai, nelabai kas pasikeitė, nes Romos valdymas iš esmės nepaveikė helenistinės visuomenės ir kultūros, kuri beveik nepakito iki krikščionybės paplitimo. Būtent helenistinė higienos revoliucija iškėlė į viešumą kai kuriuos gana intymius fiziologinius mūsų gyvenimo poreikius. Tačiau viešųjų tualetų poreikio tada dar nebuvo – jis atsirado maždaug po 300 metų, kai romėnai viešuosius tualetus pradėjo masiškai statyti savo imperijos miestuose prie forumų, prie teatrų, prie pirčių. IV a. vien Romoje buvo 144 viešieji tualetai, iš kurių pačiuose didžiausiuose vienu metu ant puodų galėjo sėdėti 100 romėnų. Romanizacija labai sėkmingai platino gyvenimo stilių, tad nenuostabu, kad daugiaviečiai viešieji tualetai dygo ir gana toli nuo Romos nutolusiuose miestuose, kaip lygiaverčiai amfiteatrų ir viešųjų pirčių kaimynai. Tačiau iš antikos laikų mus pasiekę šaltiniai nieko nepasakoja apie viešųjų tualetų statybą, jų inžinierines konstrukcijas, naudojimą. Bet patys tualetai išliko, kaip išliko ir ironiški pasakojimai apie cacatores, t. y. apsišikėlius, kuriais buvo išvadinami svetimšaliai, savęs nekontroliuojantys girtuokliai. Kai kurie Pompėjoje rasti užrašai ant sienų, pavyzdžiui, „Darau ten, kur noriu“, tarsi liudija, kad buvo žmonių, kuriems viešieji tualetai ir grupinis nusilengvinimas nebuvo priimtini. Yra nuomonė, kad daliai nebuvo priimtina pati poza – sėdėti, o ne tupėti.

Viešai intymaus gyvenimo niuansai
Ar viešaisiais Romos tualetais naudojosi tik vyrai, ar į juos užsukdavo ir moterys? Antikos šaltiniai apie tai nieko nepasakoja. Yra tik spėlionių, kad, kalbant apie nekilminguosius, viešaisiais tualetais naudodavosi abi lytys – antikos žmonės turėjo kitokį požiūrį į kūną ir fiziologiją nei mes. Elitas labiau gėdijosi ir mieliau naudodavosi vergų atneštais naktiniais puodais ar individualiais tualetais.
Nors Romos imperijos viešieji tualetai turėjo kanalizaciją, buvo dekoruoti marmuru ir mozaikomis, tačiau tai buvo tamsi ir dvokianti vieta. Romos imperijos miestų švara buvo didelė jų gyventojų problema. Manoma, kad jei šiuolaikinį žmogų laiko mašina perkeltum į tų laikų Romos imperijos miestą, jis labai greitai gautų galą užsikrėtęs kokiu nors virusu ar bakterija, nes mūsų organizmas nėra tokius atsparus, koks buvo prieš 2 000 metų gyvenusių žmonių. Prieš mirdamas jis dar spėtų suprasti, kad jam labai nepatiko nei to pasaulio kvapai, nei vaizdai. Bet juk romėnai rūpinosi tiek savo sveikata, tiek higiena (visa tai buvo užmiršta vėliau, viduramžiais, kai nusituštinti gatvėje ar kur nors patalpoje tapo norma) – apie tai vaizdžiai pasakoja iki šių laikų išlikusios freskos ir mozaikos. Romėnai prausėsi ir noriai vaizduodavo šį procesą. Daug tokių vaizdų fragmentų išliko Romos pakraštyje prie Tibro upės žiočių esančioje antikinėje Ostijoje. Ten galima rasti ir tekstinių komentarų, tokių kaip palinkėjimą gerai išsiš..., arba pastabą, kad, jei nepanaudosi pagaliuko su kempine, su tavimi niekas nesikalbės.
Pagaliukas su kempine apskritai dar nėra iki galo ištyrinėtas reikalas. Pavyzdžiui, spėliojama, kam sėdimo antikinio tualeto priekyje reikalinga anga. Tikrai ne tam, kad apšlapintum savo batus. Greičiausiai ji susijusi su tuo pagaliuku, nes pasinaudojant anga neatsistojus galima nusivalyti užpakalį. Bet tai tik spėlionės.
Antikos viešieji tualetai buvo infekcijų ir ligų plitimo vieta. Tačiau tais laikais žmonės to nežinojo. Jie nesuvokė, kaip plintas ligos, iš kur jos atsiranda, todėl lankymasis viešuosiuose tualetuose buvo įprastas kasdienis ritualas, atliekamas prieš darbą ar darbo pertraukų metu, kur ne tik buvo galima patenkinti savo fiziologinius poreikius, bet ir sutikti pažįstamų, paplepėti. Manoma, kad kai kurie didesnį komfortą siūlantys tualetai buvo mokami, o juose žmonės praleisdavo kur kas daugiau laiko nei nemokamuose. Tačiau nemokami Senovės Romos tualetai buvo ne tik gamtinių reikalų, bet ir socialinės paskirties statinys. Lyg koks klubas.

Žodžio laisvė su kvapeliu
Skatologija – terminas, kilęs iš graikiško žodžio „skatos“, reiškiančio „išmatas“ ir „logos“, reiškiančio „mokslą“. Tik skatologija nėra mokslas apie išmatas. Tai su išmatomis susijusios situacijos, scenos, sąmojis literatūroje ar vaizduojamajame mene. Romos imperijos laikais skatologija nebuvo vien viešuosiuose tualetuose girdimas ir matomas (užrašų ar piešinių ant sienų pavidalu) humoras. Mūsų laikais nešvankūs anekdotai irgi pasakojami įvairiose vietose. Antikos visuomenė buvo kur kas tolerantiškesnė humorui nei krikščioniškoji visuomenė. Tai iš ko smagiai buvo juokiamasi antikoje, viduramžiais buvo pamiršta. Ir tas humoras atsispindėjo tiek poezijoje, tiek dramose. Komedijose buvo juokiamasi iš visko: svetimšalių, luošių, moterų, nevykėlių, kas šiais laikais ne tik nekorektiška, bet ir homofobiška. Be tai – ne šio straipsnio tema. Šio straipsnio pareiga priminti, kad tose komedijose pašaipų objektams apibūdinti dažnai buvo pasitelkiama skatologija, o lytiniai organai, to meto piešiniuose nėra retenybė (beje, jei ką nors antikos laikais nupiešdavo su dideliu falu, tai reikšdavo, kad piešinio autorius nori pašiepti herojaus prasčiokiškumą – teigiami herojai būdavo vaizduojami su nedideliais pimpaliukais)
Nepaisant viso to fiziologinio mišinio, antikos laikai vertinami kaip laikai, kai buvo toleruojama žodžio laisvė, ko nebeliko įsigalėjus krikščionybei.  Parrhesia – kalbos būdas, apibūdinamas kaip „kalbėti atvirai arba paprašyti atleidimo už tokį kalbėjimą“, atsirado Senovės Graikijoje. Jis buvo toleruojamas Senovės Romoje, bet krikščionybė save užkėlė ant pjedestalo ir paskelbė neliečiamumą. Tiesa, ir antikoje buvo cenzūra, nes absoliuti valdžia nesuderinama su visiška žodžio laisve, bet jos nėra ko lyginti su viduramžių cenzūra.

Kuo skiriasi antikos klasika nuo antikos modernizmo?
Vienas pirmųjų komedijos kūrėjų, 446–380 m. pr. m. e. gyvenęs Aristofanas norėjo, kad žmonės tiesiog žvengtų, todėl jo komedijos buvo kupinos nešvankybių. Jo komedijos įvardijamos kaip klasikinės antikinės komedijos. O štai 343–291 m. pr. m. e. gyvenęs Menandras, vienas žymiausių naujosios antikinės komedijos autorių, į savo komedijas įtraukė buitinę tematiką (santykiai tarp vaikų ir tėvų, karių, vergų ir ponų), kaip vieną svarbiausių gyvenimo normų įvardydamas dorybę. O ten, kur dorybė, juokeliams apie aną galą vietos nebėra. Taigi, lyginant antikinės komedijos klasiką Aristofaną ir antikos modernistą Menandrą, tai pirmasis siekė, kad publika žvengtų, o antrasis – kad nusišypsotų. Romėnai, kultūrine prasme, galima sakyti, buvo senovės graikų sekėjai ir mokiniai, tad jie irgi mėgo pokštus, nes šie pritraukia auditoriją. Ir pokštavo, pavyzdžiui, kaip Katulas savo poemoje, pasišaipydamas iš Romos imperijos laikais Pirėnų pusiasalyje gyvenusių keltiberų, neva šie dantis plauna šlapimu, todėl šypsotis jiems nereiktų.
Romos imperijos dramaturgai irgi sekė Graikijos dramaturgų pėdomis. 130 komedijų parašiusio Titus Maccius Plautus komedijose herojų kalba buvo artima liaudies kalbai, juokai dažnai nešvankūs, o veiksme netrūko įžūlių išsišokimų. Bet kodėl Plautus ir kiti Romos dramaturgai neperėmė vėliau dramas rašiusio Menandro stilistikos, o mieliau rėmėsi antikinės nešvankiosios komedijos stilistiką? Priežastis ta, kad graikai ir romėnai teatrą traktavo skirtingai. Romėnams tai buvo tik pramoga, o graikams – labiau religinio gyvenimo dalis. Tais laikais dramaturgai sakydavo: „Kaip aš galiu pastatyti gerą spektaklį, jei žiūrovas nori cirko?“.
Ir šiais laikais žmonės reikia cirko, ir šiais laikais nešvankūs anekdotai skirti tam, kad pažvengtume, o ne kukliai nusišypsotume. Ir pasakojami jie net tik nedideliuose būreliuose, bet ir nuo didžiųjų scenų. Ar labai skiriamės nuo antikos? Nežinau, tai laikais negyvenau.
Tačiau mūsų laikų anekdotai nuo antikos juokelių gali iš esmės skirtis, nors žodžiais pasakoja tą patį. Esmė ta, kad tradicijos yra skirtingos, ir tai, kas dabar atrodo juokinga ar net įžeidu, antikoje būtų norma ar net pagyrimas. Yra ir panašių dalykų: antikos laikais žmonės irgi smagiai šaipėsi vienas iš kito. Ant Pompėjos sienų aptikti užrašai, rašyti skirtingų žmonių, kai vienas pasišaipo, o kitas atrašo, prilyginami dabartiniam šaipymuisi feisbuke, tik tempas buvo lėtesnis, vienas kito pasišaipymų lavina negalėjo užpilti per pusvalandį, nes mūrinė siena – ne internetas, žiūrėk, kol parašai atsakymą ir įtūžis atlėgsta, gal net pamanai, kad neverta rašyti. Taigi ir tais laikas egzistavo anoniminiai komentarai ant kieno nors sienos. Egzistavo ir diskusijų grupės. Kur? Žinoma, kad ne internete. Tualete! 
Quotes
Quotes