Dani atvirumas. Kiek gali kiaulė?

Ties Indonezijos ir Papua Naujosios Gvinėjos siena gyvena dani gentis, maždaug 270 000 čiabuvių. Atrodo, dauguma dani genties atstovų gyvena taip, kaip gyveno prieš daug šimtų metų, jie taip pat laikosi senovinių tradicijų ir ritualų. Tačiau skirtingai nei sentinelai, dani yra viena iš žinomiausių etninių papuasų grupių. Žinomiausi jie dėl to, kad juos nuolat lanko turistai. Būriais, galima sakyti, urmu. Tai pakeitė dani genties gyvenimą. Tai, ką jie anksčiau darė natūraliai, dabar turi spektaklio požymių. O kai nebereikia spektaklio, pasikeičia ir dekoracijos ir kostiumai.

Pagrindinis gyvūnas
Dani genties žmonės medžioja, renka vaisius, žoleles, šakniavaisius, net užsiima žemdirbyste, bet svarbiausias padėties rodiklis dani gentyje yra kiaulė. Kiaulė dalyvauja mainuose, prekyboje, vedybose ir net kultūriniame gyvenime. Dar ji yra rodiklis, nusakantis genties nario padėtį. „Didelio žmogaus“, o tai paprastai – kaimo vadas, didybę nusako kokios nors visuotinės šventės metu paskerstų kiaulių skaičius. Kadangi dani nuo seno garsėja kaip mokantys unikaliai ant laužo iškepti paršiuką, tai šis ritualas būtinai bus parodytas turistams.

Ypatingas uždangalas
Bet ne dėl skerdžiamų kiaulių pas juos važiuoja turistai. Sunku suabejoti, kad vienas iš traukos objektų yra dani apranga. Aprenk juos džinsais ir marškiniais – niekas ten nevažiuos. Bet dani žmonės turistams pasirodo taip, tarsi kelnių ir marškinių išradėjai gims tik po kelių tūkstančių metų. Dani genties aprangą sudaro džiovinti lapai ir vaisiai. Ypatingo dėmesio vertas ant vyriško pasididžiavimo užmaunamas ilgas antgalis. Jis dani vyrukams padeda neblogai uždirbti, nes norinčiųjų nusifotografuoti su žmogumi, kurio pimpalas uždengtas kažkuo panašiu į lietuvišką ragą, iš kokio mūsų bočiai gerdavo midų, niekada netrūksta, ir dani žmonės tą puikiai žinodami, 100 proc. išnaudoja savo uždangalo žavesį susižerdami gražaus pinigo. Kalbant apie panašumą į ragą, tai reikėtų pasakyti, kad tas uždangalas yra gerokai plonesnis ir nerealiai ilgas. Gal jų tokia fiziologija, bet greičiau kažkas jo formoje bendro su baisiomis kaukėmis, kokios pas mus užsimaukšlinamos per Užgavėnes. Velnio kaukė, nereiškia, kad po ją slepiasi piktas tipas, ten gali būti gležna mergina. Dar dani vyrai mėgsta išsipaišyti ir apsikarstyti kaulais, kad veidas būtų grėsmingais kaipo buliaus. Visa tai sukuria kiek šiurpoką, laukiniškumu dvelkiančią atmosferą.
Dani gentis turi ypatingą požiūrį į ginklus. 1965 m. Roberto Gardnerio sukurtame dokumentiniame filme „Negyvi paukščiai“ pasakojama apie tai, kad iš priešų atimti ginklai jiems yra negyvi paukščiai. Dani kariai juos sudėdavo ant žemės, kad dvi savaites genties žmonės galėtų jiems reikšti pyktį, neapykantą, panieką ir visokius kitokius neigiamus jausmus, kokie tik gali atsirasti galvose. Dar yra visokių legendų apie belaisvius ir jų suvalgymą, bet aš jų nenagrinėsiu, nes patys dani turistams nerodo, kaip jie suvalgo belaisvius. Be to, iš kur tie belaisviai, jei su kitomis aplink gyvenančiomis tautomis sugyvenama taikiai ir net rengiamas bendras festivalis, kad turistai galėtų pasigrožėti ritualiniais šokiais ir įvairiomis apeigomis ir vienoje vietoje pamatytų daugiau egzotiškai apsirengusių tautų ir žmonių.

Ankstesnių laikų palikimas
Dauguma vyresnio amžiaus dani genties moterų neturi pirštų narelių. Tai senovinių ritualų ir tradicijų pasekmė. Vyrų tai neliečia, liečia tik moteris, ir tie ritualai yra susiję su mirtimi. Turistams kartais pavyksta juos pamatyti, jei sumoka vietiniams gidams, kurie jau oro uoste medžioja turistus siūlydami jiems neįtikėtinos egzotikos. O tai jau yra egzotika. 
Vienas seniausių ritualų, kurio vis dar laikosi dani genties moterys (bent taip jau teigiama), laidotuvių metu piršto narelio paaukojimas: jei dani moteris netenka šeimos nario, jai nukertamas piršto narelis. Kerta irgi pagal tam tikras tradicijas: pirmiausia vidurinis piršto narelis yra stipriai aprišamas virve, kad kraujas nebetekėtų į paskutinį narelį, ir laukiama pusvalandį, kol pirštas taps nejautrus. Tada pirštas dedamas ant akmens, o vienas genties narys akmeniniu kirviu nukerta paskutinį narelį, kuris yra sudeginamas kartu su mirusiuoju. Kai kurios vyresnio amžiaus moterys nebeturi net visų pirštų narelių, o tai byloja apie tai, kad jos palaidojo ne vieną vyrą.
Nukertamas piršto narelis yra auka, kurią mirusysis iškeliaudamas pasiima su savimi. Dani žmonės tiki, kad mirusysis nenori paleisti savo artimo, nori jį pasiimti su savimi, todėl jam būtina palikti bent piršto narelį, kad jis nepasiimtų viso žmogaus. Indonezijos valdžia šį ritualą yra uždraudusi, bet, sprendžiant iš kai kurių dani moterų plaštakų, nelabai kas to draudimo paiso. Įtariu, kad, turistams nuolat slampinėjant po dani genties valdas, atsiranda apsukruolių, kurie smalsiausiems parduoda teisę išvysti ritualą.
Kai mirusiojo kūnas sudega, dani papuasai pelenus surenka, sudeda į dėžę ir nuneša į kalnus, prie genčiai šventų uolų, simbolizuojančių protėvius. Dani laidotuvės girdimos iš toli. Jie mano, kad raudodami dalį savo sielos atiduoda mirusiajam, todėl raudos trunka labai ilgai – kelias valandas, tik su nedidelėmis pertraukomis atsikvėpti.

Penkios mumijos
Laidotuvių metu į lauką išnešama ir šiurpiai atrodanti sudžiūvusi didžiojo genties vado mumija. Naujosios Gvinėjos saloje yra tik penkios tokios mumijos, nes dani gentis turėjo tik penkis didžiuosius vadus. Jie patys sugalvojo, kaip mumifikuoti mirusį didį vadą – reikia pamauti ant iešmo ir sukant virš laužo dūmuose rūkyti penkias dienas. Po tokios procedūros vado kūnas užkonservuojamas taip gerai, kad išsilaiko dešimtmečius. Pajuodęs, sudžiūvęs, kraupiai atrodantis, bet amžinas. O jei jis nuo pernelyg dažno naudojimo subyra? Sunku pasakyti, kas tada būna, bet mumiją jie turi visada. Ir visada ją rodo (kai reikia rodyti). Gal kartai kokia viena turistų grupė į viešbuti grįžta ne visos sudėties ir žiūrėk po kelių dienų dani gentis turi naują mumiją? Sunku pasakyti, turistai ateina ir išeina, o dani savo žemėse gyvena visada.